Aprašymas

Autorius Voras

Paskelbta: 2011 birželio 16

          Pirmasis Lietuvos kariuomenėje įkurtas kovinis batalionas buvo Algirdo motodesantinis batalionas. Įkūrimo oficialioji data yra 1991 metų gruodžio 5 diena, tačiau visi seni vilkai puikiai pamena ir žino, kad pirmieji šauktiniai kariai jau buvo pradėję tarnybą tų pačių metų lapkritį, o formuoti batalionas buvo pradėtas ir dar anksčiau... Visi to laikmečio kariai save su pasididžiavimu vadina Rūdininkiečiais ir nesvarbu, kad užuomazgos buvo Vilniuje, o toliau dalinys (1993 metais) buvo perdislokuotas į Ruklą, Jonavos rajoną. Bet pati Algirdo bataliono dvasia buvo išugdyta Rūdininkuose ir tai įvyko vadovaujant Pranui Kasteckui. Jauni ir dar nepatyrę vadai, kariai dažnai vadovavosi ne planais ir gairėmis, bet savo nuojauta ir asmenine iniciatyva, tačiau kaip rezultatas tai buvo batalionas į kurį visi siuntė tarptautines delegacijas ir tai buvo batalionas kurį aplankė visi tuometiniai Lietuvos valstybės vadovai. Tai buvo todėl, kad per minimalų laiką batalionas pasiekė labai aukštus kovinius rezultatus ir visi kurie lankėsi puikiai pamena tą didžią kovinę dvasią kuri pleveno virš Rūdininkų girios (KAM A.Butkevičiui pasisveikinus su bataliono kariais „sveiki, Vilkai“ atsakymas nuskambėjo ne „sveiks, tamsta“, bet „ūūūūūū“ ir kas iki šiol kiekvieno susitikimo metu griaudėja....

Aprašymas

Autorius plk. Vilmantas Tamosaitis

Paskelbta: 2011 birželio 08

Sveikinu visus Motorizuotojoje pėstininkų brigadoje tarnaujančius ir tarnavusius, dirbančius ir dirbusius karius bei civilius su „Geležinio Vilko” vardo suteikimo brigadai diena! Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir kariuomenę būsimosios brigados „Geležinis Vilkas“ kariai vaidino ypatingą vaidmenį kuriant krašto apsaugos sistemą, saugojo svarbius valstybės objektus, dalyvavo svarbiausiuose su mūsų valstybės nepriklausomybe susijusiuose įvykiuose. Garbingas vardas ir turtinga istorija mus įpareigoja savo pareigą Tėvynei atlikti negailint jėgų. Tarnyboje rodomu profesionalumu, žiniomis ir gabumais. Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ kariai bei civiliai demonstruoja, jog yra verti nešioti šį išskirtinį vardą Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadas plk. Vilmantas Tamošaitis 2011 m. birželio 6 d.

Aprašymas

Autorius Ceslovas Jezerskas

Paskelbta: 2011 birželio 06

Brangūs bendražygiai – Vilkai,

Iš visos širdies sveikinu Geležinio Vilko vardo suteikimo dienos proga.

          Mes jau prieš dvidešimt metų vienas kitą pradėjome vadinti vilkais, nors pats vardas buvo suteiktas tik 1992 metų birželio 6 dieną Vilniuje. Tuometiniam Aukščiausios tarybos pirmininkui Vytautui Lansbergiui pasirašius dekretą kuriuo Lauko kariuomenės 1-ąjai motodesantinei brigadai, atsižvelgiant į Lietuvos kariuomenės priešistorę bei ilgametes tradicijas, buvo suteiktas Geležinio vilko vardas.

          Labai norėčiau kiekvienam iš jūsų paspausti dešinę, apkabinti ir nuoširdžiai pasveikinti asmeniškai. Man buvo ir tebėra didelė garbė jus pažinoti ir didžiuotis, kad savo geriausius bei prasmingiausius gyvenimo metus praleidau kartu su jumis.

          Noriu palinkėti, kad kiekviename iš jūsų pleventų mūsų protėvių - didžiavyrių dvasia, kad visada tikėtumėte ir didžiuotumėtės tuo ką jūs esate padarę bei ką darote dabar. Nepaliaukite tikėti vienas kitu, laikykitės vieningumo ir draugiškumo principų bei auklėkite jaunąją kartą savo pavyzdžiu, darbais ir idealais, kad jie galėtų iš jūsų mokytis patriotiškumo, meilės tėvynei, pasiaukojimo draugystei ir tikėjimo Dievu.

Su švente brangūs mano bendražygiai,

Ats.brg.gen. Česlovas Jezerskas

Aprašymas

Autorius Voras

Paskelbta: 2011 gegužės 02

           Prieš devyniolika metų, dar būdamas visai jaunas, specialios paskirties būrio karys j.psk. Edgaras Kopcikas vykdė savo eilinį – 117-ą parašiutinį šuolį į Vingio parką kur už kelių dienų turėjo vykti krašto apsaugos savanoriškų pajėgų pirmosios sporto žaidynės. Deja bet parašiutas neišsiskleidė ir jaunas karys žuvo palikdamas mus visus skubančius ir lekiančius gyvenimo keliuose, o pats pasitraukė tik jį pradėjęs eiti savo gyvenimo taką..

          Edgaras į Mokomąjį junginį atėjo jau būdamas žinomas sportininkas (kandidatas į dziudo sporto meistrus), daugybes turnyrų nugalėtojas ir prizininkas. Tai buvo be galo linksmo ir gyvybingo būdo jaunuolis sugebantis net pačią rimčiausią situaciją paversti eiliniu darbu ar paprasta užduotimi. Savo linksmu būdu ir puikiu humoro jausmu užkrėsdavo ne vieną ir todėl niekada nestokojo draugų ir visada būdavo kompanijos siela. Nekalbant, kad buvo labai drąsus ir ištvermingas vykdant įvairiausius sportinius pratimus ir kas jį pažinojo puikiai pamena jo posakį „kiek norite pistoletų“, o tai tiesiog reiškė kiek reikia, jis pritūptų ant vienos kojos. Jis kaip ir kiti spec. būrio kariai tik pradėjo mokytis parašiutinio meno ir puikiai tvarkėsi su visomis oro akrobatikos vingrybėmis. Jo didžiausi pasiekimai buvo gana tikslūs nusileidimai pažymėtuose nusileidimo taškuose. Imtynėse jam lygių nebuvo ir dažnai net pats vadas Pranas, penkis kartus Tarybų sąjungos kovinės savigynos čempionas bei sporto meistras, ne kartą jam yra nusileidęs kovoje ir pripažinęs jo pranašiškumą. Tai buvo jaunuolis besidžiaugiantis gyvenimu ir teikiantis daug vilčių ne tik kariuomenei, bet ir savo tėvams...

          Pas mamą buvo du sūnus, abu puikūs sportininkai, abu mylintys savo tėvus ir siekiantys, kad jie galėtų didžiuotis ir džiaugtis jais. Dabar liko tik vienas sūnus, bet mama prarasdama vieną iš savo vaikų gavo visą būrį naujų...naujų sūnų kurie kartu su jos Edgaru kartu tarnavo, džiaugėsi gyvenimu ir dalinosi visuo kuo ką jie turėjo.

        Kiekvienais metais tą pačią balandžio 28 dieną buvę spec.būrio kariai bei kolegos pažinoję ir kartu tarnavę su Edgaru renkasi Antakalnio kapinėse kur yra palaidotas. Tarnybos bičiuliai dalijasi prisiminimais apie dienas kai jie buvo kartu, kaip ir ką jie nuveikė, ką jie planavo ir ką spėjo bei ko niekada nebespės padaryti nes Edgaro jau nebėra tarp mūsų...

         Savo gyvenimo įtemptoje rutinoje mes labai dažnai pradedame užmiršti paskambinti vienas kitam, mes labai dažnai net užmirštame perskambinti draugui, ir dar svarbiau prisiminti, kad gali būti taip, kad tuoj gali ir nebebūti kam paskambinti, pasidalinti savo mintimis, idėjomis, džiaugsmais, savo lūkesčiais ir svajonėmis...

          Brangūs bičiuliai, prisimindami Edgarą, prisiminkime ir Tadą Dambrauską, Šarūną Užusienį, Audrių Stonkų, Rimantą Baltušį ir kitus mūsų bičiulius kurių jau nebėra tarp mūsų, bet mes juos prisimename ir džiaugiamės, kad mes turėjome galimybę ir laimę juos pažinti ir dalintis su jais tą jų gyvenimo laikotarpį kuris jiems buvo Dievo dovanotas. Vertinkime savo Dievo dovaną – mums dovanotą gyvenimo laiką ir dalinkimės juo su savo draugais, artimaisiais, kad nesigailėtume, kad aš taip skubėjau, kad nieko taip ir nespėjau padaryti...