Gelezinis vilkas

Mano Lietuva Lietuva – tai mūsų tėvynė,
Ji vienintelė mano širdy.
Lietuva – tai didvyrių žemė,
Už ją kovėsi drąsūs kariai.
 
 
Aš ją myliu ir saugau,
Kad ji žaliuotų visados.
Aš ją apdainuoju dainomis,
Kad ji liktų ateinančioms kartoms.  
 
  (2 kl. mokinė Elzė Gatulaitytė)
   
 
Jezerskas216
 
Brangūs bendražygiai, VILKAI! 
 
      Sveikinu Jus su mūsų - Geležinio vilko gimtadieniu. Ši diena mums visiems labai brangi ir ypatinga, kadangi kiekvienas iš jūsų padarėte didvyriškus darbus, kad po 29-erių metų ne tik mes, tačiau šiandien jau nauja Vilkų karta galėtų tęsti mūsų sukurtas tradicijas, tęsti mūsų pradėtą rašyti istoriją....Bet vis dėl to pradžią padarėme mes. Ir tuo turime teisę didžiuotis.
       Kiekviena diena yra naujas kovos laukas. Nauji iššūkiai. Tačiau, bet kurioje kovoje svarbiausia išlikti ne tik Lietuvos kariu, patriotu, Vilku, bet svarbiausia būti - Žmogumi. Tokie mes buvome per Sausio įvykius, tokie mes sugebėjome išlikti per Pučo įvykius, kurdami Lietuvos kariuomenę...tokiais mes būsime visada: mylintys savo tėvynę Lietuvą, gerbiantys ir puoselėjantys istoriją, saugantys šeimos vertybes bei visada išlikdami garbingais Geležinio Vilko kariais.
 
Su mūsų švente VILKAI
visada Jūsų,
Brigados generolas Česlovas Jezerskas
Gelezinio vilko veliava
 

IMG 4022

Iš kairės: Audrius Stonkus, Darius Katinas, Rimantas Gvazdauskas (vaikas neatpažintas). T. Dambrausko ntr. 1991 m. Profsąjungų rūmai

 

      Sveiki Vilkai, visus su artėjančiu vilkadieniu!

                       Šventės šventėmis, o jose svarbiausia yra - Žmonės! Norime pasidalinti džiugia naujiena, kad netikėtai atsirado mūsų bendražygis, vienas iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų, Mokomojo junginio karys Rimants Gvazdauskas. Vis kurie turėjo garbės tarnauti su juo ir jo a.a. broliu Artūru puikiai pamenate, kad jie buvo didžiuliai Lietuvos patriotai, patys tikriausi koviniai kariai kurie galėjo eiti į ugnį ar į vandenį. Šiuo metu jam reikalinga žmogiškoji pagalba, truputį medicinės paramos, tačiau daugiausia moralinės.... Gyvenimas mus visus skirtingai išmėto, tačiau save vertinanti ir gerbianti šeima niekada iš savo gretų neišstumia savo narių, o jei kuris grįžta jis priimamas atgal į glėbį. Ačiū jau prisidėjusiems Pranui, Dariams Katinui ir Kondratavičiui, Liutarui Kavoliūnui, o Liutauras Paužuolis Rimantą laikinai prisiėmė pas save kol galės susidėlioti pabyrėjusius gyvenimo verpetus. 

                  Birželio 6 d. 18.00 val. bendražygis Liutauras Paužuolis visus kviečia pas į sodybėlę adresu Gvazdikų sodų 10-oji g. Vilnius. 

                  Manau, kad tai unikali proga visiems susibėgti, susitikti seniems draugams bei bendražygių būryje prisiminti senus laikus, pasidalinti prisiminmais...kadangi po tiek metų tai yra pats vertingiausias turtas kurį mes dabar privalome puoselėti.

 

vilkų klubo administracija

 

1621506638 A.Ga.g. tarp dangaus ir zemes galas2 

Sveiki Vilkai,

     Atėjo laikas man "prisiduoti". Įgyvendinau vieną iš savo gyvenimo planų - parašiau knygą. Knygą pavadinau "tarp dangaus ir žemės", o redakcija papildė "Taip gimsta kariai - 1991 - 1992"

        Knygą rašiau apie trejus metus, nors juodraščius jau buvau pasidaręs prieš daugiau metų. Planavau tai padaryti vėliau, tačiau kai pradėjau rašyti juodraštį supratau, kad atmintis pradėjo pavedinėti. Todėl nusprendžiau "nebetempti gumos". Šie metai jubiliejiniai: Sausio įvykių 30-metis, kiti metai bus Geležinio vilko vardo suteikimo vardo 30-metis... Bet atsiminkime... juk vilkais vadinomės jau nuo 1991 metų Vasario mėnesio...Taip, kad kaip kam jau yra 30 metų...

       Negaliu jums prižadėti, kad kiekvienas iš jūsų rasite savo vardą knygoje, todėl, kad aš nesiekiau rašyti dokumentikos arba kalbėti kitų vardu. Nesiekiau atkartoti dokumentinės A. Katiliaus jau parašytos knygos apie Mokomąjį juginį. Ten esame visi surašyti detaliai ir uždokumentuoti. Rašiau viską taip kaip aš tada supratau įvykius, siekiau išlaikyti tuometinio 17-18 metų jaunuolio akimis matomą ir suprantamą įvykių raidą, bet neperpasakojau labai dokumentinės istorijos (nors redakcija viską sudėliojo net į mėnesius...tai buvo sunkiausia beje sudėlioti), tiesiog pasakojau viską ką veikėme...beveik viską :). Labai tikiuosi, kad nei vieno neįžeidžiau, tačiau tai taip pat nebus ir dokumentinio filmo "Spec. Žvėrynas" kopija ar atkartojimas. Bet rasite visko, visko ką mes bendrai veikėme, darėme, kūrėme, išgyvenome...

    Knygoje sudėta labai daug Tado Dambrausko ir kai kurių jūsų nuotraukų. Tikiuosi, kad daugelis jūs rasite save jose, bet kiekvienam garantuoti tikrai negaliu. Autorystės teisių nesisavinau, naudojau vilkų klubo informaciją, tačiau autorius, atžymėtus kas įdėjo vilkų klube tikrai sudėjau.

  JŪS drąsiai galite bet kuriam savo šeimos nariui sakyti, kad tai jūsų knyga ir kad jūs esate tos istorijos dalis, kadangi jūs buvote kartu, o aš buvau su jumis. Kiekvienam pasirašysiu ir parašu užtvirtinsiu, beje knygą derinau tiek su generolu Č. Jezersku, tiek su P. Kastecku (beje jų parašai ant knygos tikrai bus gal net vertesni nei mano, o dedikaciją knygai parašė mūsų generolas Č. Jezerskas). Žodžiu jų "filtrą" įveikiau :). Jei norėsite, nuspręsite nukeliauti į mūsų 30 metų bendrą prisiminimų laikotarpį.... Tikiu, kad ne tik jūs, bet ir jūsų šeimos nariai, draugai, pažįstami tikrai didžiuosis jumis kai knygoje atras kiek daug jūs aukojotės, treniravotės, budėjote, kovojote už Lietuvos laisvę. Tai knyga ne apie mane, tai apie jus, atpasakota mano lūpomis ir iš mano matyto požiūrio....Visko ir liūdnumo, ir linksmų nuotykių....labai noriu tikėti, kad priversiu jus vietomis nusišypsoti, gal surimtėti, gal kam suskaus raumenis...bet svarbiausia tai knyga apie mus, apie mūsų bendrą gyvenimo istoriją kurią kūrėme kartu....

       Patikėkite, aš iš jos daug neuždirbsiu, procentų negausiu, man sumokės simbolinį mokestį, visos leidybos teisės priklauso Vox Altera, kadangi jie sutiko atspausdinti 1000 egzempliorių, jei bus poreikis sakė gali ir daugiau pagaminti, tačiau aš gausiu keletą knygų ir kažkiek be abejo padalinsiu, kažkiek pats jau nupirkau ir dar nupirksiu, kad padalinčiau, bet bijau, kad visiems tikrai neužteks,, todėl jei yra noro ją galite įsigyti knygynuose ir jums bus pristatyta jums patogiu būdu tiesiai į namus, rasti galite čia:

Tarp dangaus ir žemės (voxaltera.lt)

Tarp dangaus ir žemės. Taip gimsta kariai, 1991–1992 - Aleksiejus Gaiževskis | Patogupirkti.lt

Tarp dangaus ir žemės. Taip gimsta kariai, 1991–1992 (knygos.lt)

Tarp dangaus ir žemės: taip gimsta kariai, 1991–1992 - Knygų iššūkiai kiekvienam - sukurta skaitantiems! - GerosKnygos.lt

Su pagarba,

Voras.

edgaras

j.psk. Edgaras Kopcikas 1972 - 1992 04 28

       Prieš 29-erius metus, devyniolikametis specialios paskirties oro desanto būrio karys j.psk. Edgaras Kopcikas 1992 metų balandžio 27 dieną vykdė savo eilinį – 117-ą parašiutinį šuolį į Vingio parką, kur liepą turėjo vykti krašto apsaugos savanoriškų pajėgų pirmosios sporto žaidynės bei KAS įkūrimo paminėjimas. Deja, bet parašiutas neišsiskleidė ir jis žuvo palikdamas mus visus skubančius ir lekiančius gyvenimo keliuose, o pats pasitraukė į šešėlį, o juk buvo tik ką pradėjęs minti savo gyvenimo taką...
      Edgaras Kopcikas į Mokomąjį junginį atėjo jau būdamas žinomu Lietuvos sportininku (kandidatas į dziudo sporto meistrus), daugybės nacionalinių ir tarptautinių turnyrų nugalėtojas bei prizininkas. Tai buvo be galo linksmo būdo jaunuolis sugebantis net pačioje rimčiausioje situacijoje surasti geros nuotaikos gyslelę ir taip nuimti, bet kokią tvyrančią įtampą. Savo linksmu būdu ir puikiu humoro jausmu užkrėsdavo ne vieną, todėl niekada aplink save nestokojo draugų ir visuomet būdavo bendražygių ir dažnai net tarp visai nepažįstamų žmonių akimirka tapdavo kompanijos siela.
        Edgaras buvo labai drąsus ir ištvermingas, o vykdant įvairiausius sportinius pratimus visi jau žinojo, kad jei girdi „kiek norite, kad padaryčiau pistoletų?“ tai bus Edgaras. O tai tiesiog reiškė kiek kartų norėtumėte, kad jis padarytų pritūpimų ant vienos kojos. Jis, kaip ir kiti specialios paskirties būrio kariai, buvo tik pradėjęs mokytis parašiutinio meno gudrybių, bet jau puikiai tvarkėsi su visomis oro akrobatikos vingrybėmis. Jo geriausi pasiekimai parašiutizme buvo gana tikslūs nusileidimai pažymėtuose nusileidimo taškuose. Imtynėse jam lygių nebuvo ir dažnai net pats specukų vadas Pranas Kasteckas (penkis kartus Tarybų sąjungos kovinės savigynos čempionas bei sambo ir dziudo sporto meistras) yra ne kartą jam yra nusileidęs imtynėse bei pripažinęs jo pranašumą. Tai buvo jaunuolis besidžiaugiantis gyvenimu ir teikiantis daug perspektyvinių vilčių ne tik kariuomenei, bet ir savo šeimai, draugams ir visiems kurie jį pažinojo...
      Pas mamą buvo du sūnus – Deimantas ir Edgaras, abu puikūs sportininkai, abu mylintys savo tėvus ir siekiantys, kad jie galėtų didžiuotis bei džiaugtis jais. Dabar liko tik vienas sūnus Deimantas, bet mama prarasdama vieną iš savo vaikų - gavo visą būrį naujų...naujų sūnų kurie kartu su jos Edgaru kartu tarnavo, džiaugėsi gyvenimu ir dalinosi viskuo kuo ką jie turėjo...
      Kiekvienais metais, Edgaro žūties dieną balandžio 28 (Vingio parke neišsiskleidus parašiutui jis nukrito balandžio 27, o mirė ligoninėje 28 dienos naktį. Jo širdis buvo neįtikėtinai stipri ir sugebėjo išgyventi dar net 8 valandas, po siaubingo smūgio į žemę), buvę spec.būrio kariai bei kolegos pažinoję ir kartu tarnavę su Edgaru renkasi Antakalnio kapinėse kur jis yra palaidotas. Tarnybos bičiuliai dalijasi prisiminimais apie dienas kai jie buvo kartu, kaip ir ką jie nuveikė, ką jie planavo ir ką spėjo bei ko gal būt jau niekada nebespės padaryti...Po to visi važiuojame pas Edgaro, pas mūsų mamą - Birutę...
      Tol kol prisimename savo bendražygius jie niekada nepaliks mūsų, kol saugosime atminties dovaną apie bendražygius tol mes patys būsime kažko verti. Todėl vertinkime Dievo dovaną – mums dovanotą gyvenimo laiką ir dalinkimės juo su savo draugais, artimaisiais, kad nesigailėtume, kad aš taip skubėjau, kad nieko taip ir nespėjau padaryti...Pasimelskime už Lietuvos kariuomenės kario, kovojusio už Lietuvos Laisvę bei Nepriklausomybę sielą, už jo atminimą ir kaip kartą pasakė dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys „Tik įsivaizduokite koks turėjo būti karys, kad per nepilnus metus jis užkariavo visų širdis ir apie jį net dainos pradėtos kurti“.
     Vyrenysis leitenantas Normundas Valteris (pats žuvęs po 4 metų po Edgaro žūties, Bosnijoje, kai su patruliniu automobiliu užvažiavo ant prieštankinės minos - 1996 m. balandžio 17 dieną) parašė dainą „Begalinis aukštis“ kurią dedikavo Edgarui Kopcikui. Galėčiau papildyti, kad režisieriaus Andriaus Lekavičiaus dėka buvo sukurtas dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“ , o šių metų gegužės mėnesį bus išleista knyga „Tarp dangaus ir žemės“ kurioje nemažai kalbama bei prisimenamas Edgaras.
      Kai taisiau ir perrašinėjau knygą „Tarp dangaus ir žemės“, kas kartą priėjęs prie skyriaus kur turėdavau aprašyti dieną kai žuvo Edgaras... aš turėdavau daryti dienos, o kartais ir keleto dienų pertrauką, kad viduje nurimtų emocijos, kadangi...taip ir neužgijo...O gal ir nebereikia, kad užgytų. Juk kol jaučiame tol esame gyvi, o kol gyvi privalome atminti tuos kurie jau nieko nebejaučia...O Edgaras juk ten... kažkur „tarp dangaus ir žemės“...
 
Vyr.ltn N. Valterio daina buvo perdainuota pirmojo šaukimo kario Vitalijaus Beconio, kurie buvo geri draugai su Edgaru: https://www.youtube.com/watch?v=BUT9_2WOZlU&t=2s
 
Iškarpa iš filmo „Spec. Žvėrynas“: https://www.youtube.com/watch?v=CJwu3eyrOLA
Knygos anotacija bus skelbiama leidyklos Vox Altera tinklalapyje: https://www.facebook.com/profile.php?id=100019664160556
edgar8
 
vilkų klubo informacija