1992 metų balandžio 27 dieną vykdydamas 117 parašiutinį šuolį į Vingio parką Vilniuje, žuvo Lietuvos kariuomenės, greito reagavimo brigados Geležinis Vilkas  specialios paskirties oro desanto būrio karys - jaunesnysis puskarininkis Edgaras Kopcikas.

    Edgaras Lietuvos kariuomenėje spėjo pratarnauti tik daugiau nei metus, tačiau spėjo atlikti daugiau nei kiti žmonės sugeba atlikti ar padaryti per visą savo "sąmoningą ir pilnavertį" gyvenimą. Edgaras, savo 20-yje metų, jau buvo kandidatas į dziudo sporto meistrus, profesionalus parašiutininkas, karys dalyvavęs eilėje karinių operacijų (Aukščiausios tarybos gynyba per pučo įvykius, OMON bazės perėmimas, dalyvavimas koviniuose reiduose ir patruliuose Vilniuje ir už jo ribų, praėjęs specialios paskirties būrio programą...). Visų kario darbų ir atliktų žygdarbių nesugebėtume sudėti ir į kelius traktatus, tačiau dauguma jų taip ir liks istoriniuose puslapiuose ir bendražygių atsiminimuose...

   ...Tą lemtingą, 1992 metų balandžio 27 dienos popietę, Lietuvos kariuomenės parašiutininkai vykdė jau antrą treniruočių ciklą, treniruodamiesi atlikti parašiutinius šuolius į Vingio parką, taip pažymint Savanoriškosios Krašto Apsaugos Tarnybos sportinių žaidynių ir Krašto Apsaugos Departamento 2-ūjų įkūrimo metinių paminėjimą. Lietuvos visuomenei norėjome pademonstruoti, kad Lietuvos kariuomenė per dvejus metus laiko, nuo savo įsikūrimo, jau turi suformuotas ginkluotąsias pajėgas ir drąsius bei profesionalius karius, kurie pasiruošę tiek danguje tiek ir ant žemės ginti Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Tačiau karinės pratybos ir mokymai tuo ir yra svarbūs bei ypatingi, kad juose karių žinios yra užtvirtinamos praktiniais veiksmais. Pratybose, kaip ir tikrame mūšyje, ne visada galima išvengti klaidų, ne visada galima išvengti traumų, kaip ir šiuo atveju netgi tragiškų pasekmių... Edgaras žuvo vykdydamas kovinę-mokomąją užduotį. Jam, atliekant parašiutinį šuolį – neišsiskleidė parašiutas. Jo šviesus atminimas ir tarnybos bei gyvenimo pavyzdys yra ir visada bus saugomas mūsų širdyse...Kol būsime gyvi mes, kol bus gyvas nors vienas kuris gerbia Lietuvos istoriją ir vertina už jos Nepriklausomybę kovojusius žmones.

   Lietuvos kariuomenės karininkas, vyresnysis leitenantas Normundas Valteris, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir vykdydamas tarnybinę užduotį netoli Maglajaus miestelio šiaurinėje Bosnijoje žuvo užvažiavęs ant minos. Normundas pažinojo Edgarą ir dedikavo jam savo eilėraštį, kuris vėliau pavirto į dainą „Begalinis aukštis“: https://www.youtube.com/watch?v=BUT9_2WOZlU. Dainą altiko št.srž. Vitalijus Beconis, kuris kartu su Edgaru tarnavo Geležinio Vilko brigadoje....

   Edgaro gyvybė užgeso lygiai už aštuonių valandų po to lemtingojo šuolio...Edgaras turėjo be galo stiprią širdį kuri laikė ir nepaleido jo kūno visas 8 valandas, Edgaras turėjo dar ir tikro kario dvasią, kuri iki šiol visada yra ne tik tarp bendražygių, tačiau ir tarp visų Lietuvos karių...jis visada buvo ir tebėra tarp mūsų. Edgaras liko tarp dangaus ir žemės, kadangi pakėlę akis į viršų mes visada galime matyti išsiskleidusį jo parašiutą kuris paliko jo dvasią ten...danguje...atrodo, kad visa tai buvo tik vakar...

  

   Vilkų klubo informacija

• Kitas >