Aprašymas

Autorius Audrius Demenius 2020 03 17

Paskelbta: 2020 kovo 17

paveiksliuko šaltinis: https://me.me/i/jobs-facebook-yup-deadpool-123310

Istorijos pamokos: dezinformacija valstybinių krizių periodu – arba kaip padėti netrukdant

Tarpukario Lietuvos karininkas, majoras Vytautas Bulvičius dar 1939 metais išleistoje knygoje „Karinis Valstybės rengimas“ aprašė, kaip ir kodėl krizių laikotarpiu visuomenė yra linkusi pasiduoti panikai, priimti nelogiškus sprendimus ir taip sunkinti tiek krizės suvaldymą tiek ir visos valstybės valdymą.

Istorija nekart parodė, kad visuomenės, esančios ant krizių slenksčio arba sugeba susitelkti ir kartu įveikti iššūkius arba atvirkščiai – pasiduoti visuotinai panikai ir dezinformacijos įtakai, nejučia pačioms pradedant ją skleisti, taip valstybėje sukuriant tiek ekonominį tiek ir socialinį chaosą net be didesnių išorės jėgų pastangų. Tokiomis akimirkomis kiekvienam piliečiui svarbu atminti, kad kiekvienas savo individualiu pavyzdžiu gali prisidėti prie kitąkart dirbtinai kurstomos įtampos sumažinimo ir pačios krizės suvaldymo.

Šiandien, kaip ir prieš 80 metų, gyvename pasaulyje, kuris yra labai veiksmingai ir efektyviai įtakojamas propagandos bei dezinformacijos. Šiuo metu vykstanti pasaulinė, krizė yra ideali terpė skleisti valstybei nenaudingą ir ją demoralizuojančią informaciją. Taip gniuždomas pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis, valstybės vadovais, sėjama nesantaika ir nepasitikėjimas vienas kitu bei šalyje sukeliamas chaosas. Šalies vadovų darbas yra užtikrinti valstybės valdymą bei gyvavimą tiek taikos metu, tiek ir ekstremalių situacijų atvejais. Pasitikėjimas valstybe ir jos vadovais priklauso nuo kiekvieno iš mūsų indėlio į valstybės valdymą. „Geriausias būdas pakirsti kovotojų nervus yra sunaikinti jo pasitikėjimą vadais“ (V.Bulvičius, 1939, Kaunas).

Tipinis atvejis: prieškriziniu laikotarpiu masiškai perkamos kasdienio vartojimo prekės, nors nei tualetinio popieriaus, rankų dezinfekcinių priemonių ar grikių paprastai niekas neįsigyja keletui metų į priekį. Tokiais atvejais rinka nespėja paskui neadekvačiai iškilusį poreikį, neturi tam sukaupusi pakankamai atsargų, o staigi bei per didelė prekių paklausa sukelia jų deficitą. Galiausiai tai sukelia ekonominės pusiausvyros disbalansą bei laikiną, tačiau visiems nemalonią ekonominę ar net socialinę krizę.

Toks sukauptas atsargų rezervas galbūt ir užtikrina asmeninį pasitenkinimą, bet ar susimąstoma kada visa tai bus sunaudota? Blogiausia, kad šis neapdairus „apokaliptinis“ apsipirkimo išgyvenimui principas sukelia problemas bene labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms – pensininkams ar žmonėms su negalia, kuriems produktų reikia ne mažiau kaip ir kitiems vartotojams.

Deja, bet prie to prisideda informacinėje erdvėje platinama informacija su tuščiomis parduotuvių lentynomis ar tarpusavyje dėl tualetinio popieriaus kovojančius pirkėjus. Tai sukelia ne tik prekių deficitą, tai tampa sunkiai kontroliuojama psichoze, kuri vėliau virsta pagieža, neapykanta, o dažnai ir viešu tyčiojimusi vieniems iš kitų. Jei sugebėtume akimirkai sustoti, blaiviai save įvertinti ir užduoti sau klausimą: kur aš dėsiu 10 pakuočių tualetinio popieriaus? Kam man reikalingi maišai cukraus, grikių, miltų? Ar man tikrai tiek reikėjo, ar vis dėl to būtų užtekę ir mažesnio kiekio? Ar elgiuosi racionaliai saugodamas tik save, tačiau sukeldamas nepatogumų ar net pavojų kitiems? Ar esu pasiruošęs pagelbėti tiems kam tų produktų šiuo metu trūksta labiausiai?

Būtų pravartu atminti, kad kažkuriuo momentu teks pripažinti, kad pasidavei masinei psichozei ir vėliau nenorėdamas išsiskirti iš minios, su visais kaltinsi kitus: valdžią, krizę, visus kitus – bet ne save, nors esi vienas iš tų, kurie prisidėjo prie tos krizės išplitimo.

Globalios ir valstybinės krizės metu mes privalome būti atsakingi už savo veiksmus. Juk visada atsiras tokių, kurie sieks pasėti nesantaikos grūdą ir kurstyti nepasitikėjimą savo valstybe, jos valdymo struktūromis, įrodinėti, kad vadovai yra bejėgiai, kad „niekas nieko nedaro“ ir „mes palikti likimo valiai“. Tokiais atvejais, mes patys tampame palankiausia terpe dezinformacijos poveikiui ir sklaidai. Ji bus sėkmingai palaikoma naudojantis žmonių emocijomis, manipuliuojant ekonominiais bei socialiniais iššūkiais ir momentine, realios situacijos neatspindinčia statistika.

Gandų plitimui labai padeda socialiniai tinklalapiai su neretai „etatiniais“ komentatoriais su „pačia tikriausia informacija iš įvykio vietų“. Keli pavyzdžiai: „Vyriausybė visiškai nesirūpina savo žmonėmis įstrigusiais pasienyje“, „ligoninės nepasiruošusios priimti didžiulio ligonių skaičiaus“, „Valstybė nesugebėjo pasirūpinti pakankamu kiekiu reikalingiausių medikamentų ir įranga“. Bet kuri propaganda ar dezinformacija yra paveiki jei joje yra tiesos grūdas. Taip, žmonės tikrai įstrigę pasienyje, jie tikrai kenčia ir patiria didžiulį stresą. Tačiau kiek plačiai paskleista ir dalinamasi kita informacija, kad „prezidentai susitarė, kad sienos bus atidarytos ir žmonės praleisti“, „karinis lėktuvas išskrido pargabenti įstrigusių ir negalinčių grįžti Lietuvos piliečių“, „Užsienio reikalų ministras susitarė dėl konvojaus suformavimo“, „Lietuvos pramonė yra pasirengusi per kelias savaites pradėti gaminti dezinfekcines priemones didžiuliais kiekiais“, „Lietuvos ūkininkai yra pajėgūs maistu aprūpinti Lietuvos žmones“, galų gale mes turime įmones kurios gamina tą tualetinį popierių...

Dalindamiesi šmaikščiomis karikatūromis su tuščiomis lentynomis ar patys kurdami lengvabūdiškas istorijas, kurias „aš mačiau kažkur internete“, patys keliame nepasitikėjimą savo valstybe bei dirbtinai mažiname jau įgyvendintų ir teigiamų priemonių poveikį. Deja, bet neretai tame informacijos sraute „paskęsta“ tikrieji faktai,  oficialūs valstybės vadovų pasisakymai, svarbūs pranešimai ir būna nuvertinama tikrai kompetentingų bei profesionalių specialistų, ekspertų patarimai, kadangi jie užgožiami nereikšmingos informacijos srautu.

Nėra „auksinės taisyklės“ kaip išsaugoti adekvatų mąstymą ir nepasimesti informacijos sraute, tačiau visada galime vadovautis sveika nuovoka ir logika. Pavyzdžiui:

• Ar informacija pagrįsta faktais, prielaidomis, o gal tai tiesiog tai emocijų protrūkis?
• Ar žinome informacijos šaltinį? Nesvarbu, kad ją persiuntė patikimas draugas, vertėtų pasitikrinti kas yra tas ekspertas ar organizacija kuri parengė pirminę informaciją;                 
• Ar tikrai verta tuo pasidalinti ar komentuoti? Gal vis dėl to verta pranešti, kad tai „fake news“?;

Apibendrinant norėtųsi pabrėžti, kad svarbiausia ką turime suvokti – krizės yra kilusios ir tolimoje praeityje ir neabejotinai kils ateityje. Jų metu mes privalome susitelkti ir suprasti, kad negalvodami valstybiškai, savo asmeninių poreikių ar problemų tikrai neišspręsime, tik laikinai jas nukelsime. Tačiau jos grįš bumerangu. Jei gydytojas, policininkas, pasienietis, karys ar bet kuris iš mūsų galvos tik apie tai, kaip jam pačiam išsigelbėti – koks bus galutinis rezultatas? Kiek bus išsaugota gyvybių? O jei būsime bendruomeniški, nesavanaudžiai, ieškosime būdų kuo galėtume prisidėti vardan bendro labo, pagelbėjant kitiems, ir ne tik kažką darant, bet kartais net – netrukdant. Ir kiek nedaug reikia, kad pagelbėtumėme - laikantis nustatytų apribojimų, palaikant kitus, kad ir paprastu žodžiu bei pasakant žmogišką - AČIŪ, taip sustiprinant ir įkvepiant mūsų kovotojus priešakinėse krizinio fronto linijose.