Sėdime kiekvienas savo ofise, mašinoje, einame gatve ar tiesiog svajojame apie geresnį gyvenimą ir staiga pasigirsta skambutis, atiliepi ir išgirsti: “klausyk juk Lapkričio 1 diena ant nosies, varom aplankysim draugus“.  Draugus kurių lyg ir nebėra tarp mūsų, tačiau jie visgi tarp mūsų.  Kas yra malonu, kad „senoji gvardija“ nepuolė piktintis (na bent jau nevisi Šypsena), kad nebuvo informuoti iš anksto,jog reikėjo tai organizuoti prieš mėnesį su „fanfaromis ir su filmavimo kameromis“, o tiesiog pasakė nepyk labai norėčiau, tačiau esu susitaręs, tačiau perduok visiems linkėjimus (labai ačiū jiems už palaikymą ir tikrai kiekvienas jūs buvote paminėtas geru žodžiu bei nuo visų kurie prašė buvo perduoti linkėjimai).  Visgi geriausi sprendimai yra ekspromtiniai...

           Taigi pats svarbiausias dalykas, kad mes susirinkome ir aplankėme mūsų bičiulių amžino poilsio vietas. Pirma,  mūsų sugebėjusių per rekordiškai trumpą laiką susikooperuoti ir susitikti, kelionė buvo į Antakalnio kapines kur aplankėme Edgaro Kopciko kapą bei uždegėme atminties žvakutę prie  mūsų visų mielo bičiulio fotografo Tado Dambrausko paminklo. Paminėję bičiulių linksmiausias gyvenimo akimirkas (tai jiems būtų tikrai patikę) patraukėme į pačią „įdomiausią“ kelionę – ieškoti amžino atilsio Šarūno Užusienio kapo. Taip jau atsitiko, kad iš susirinkusių kolegų pasiryžusių visų vilkų vardu aplankyti Vilniuje (ir Vilniaus rajone) bičiulių kapus bei uždegti žvakutes, niekas neprisiminė kur tiksliai yra palaidotas Šarūnas. Bet kas džiugu, kad užsispyrimas nugalėjo ir mes radome Šarūno kapą. Ne tikrai nebuvo gėda nežinoti draugo kapo, tai buvo didelė laimė jį vėl atrasti ir išplėsti ratą žmonių kurie žino kur jis yra palaidotas, o tai reiškia, kad kitais metais dar daugiau žvakučių bus uždegta prie mūsų mielo bičiulio Šarūno amžino poilsio vietos.  Paskutinis mūsų sustojimas buvo prie bataliono vado, Lietuvos kariuomenės kūrėjo Rimanto Baltušio ir jo tėvelio palaidojimo vietos kur visi prisiminėme Lietuvos karininką iš didžiosios raidės.

          Pagerbėme savo bičiulius kurių nebėra tarp mūsų, tačiau neaplankėme visų kapų, bet labai norisi tikėti, kad su kiekvienais metais mūsų ratas platės ir mes sugebėsime „atrasti“ savo bičiulių amžino poilsio bei sugebėsime nesigėdydami pripažinti,  kad per savo skubėjimus buvome galbūt ir primiršę, bet tikrai neužmiršę savo bičiulių kurie buvo mūsų gyvenimo dalis ir paliko ne tik malonius prisiminimus mūsų širdyse, tačiau yra atlikę žygdarbius kuriuos mes dar privalėsime prisiminti ir papasakoti kitiems.

           P.S.Gerbiami vilkai, rašykite savo prisiminimus, rašykite savo idėjas, nebijokite parašyti „negražiai“. Laikykitės principo, kad nėra neįdomių istorijų, o tyla tikrai nevisada gera byla. Rašykite iš Klaipėdos, Kauno, miestų ir miestelių. Rašykite iš Ipsanijos ir Norvegijos. Jūs visada būsite su mumis jei norėsite būti. Niekas nėra pamirštas, tačiau svarbu pačiam neužsimiršti, kad esi ir kas esi, nes galima ir pačiam savęs neberasti nekalbant, kad draugai neras...

Edgaro kapa aplankius

Saruno Uzusienio kapas

Rimanto Baltusio ir jo tevo kapus aplankius

Zeneka

Gerbiami Vilkai, artėja  mums visiems širdžiai brangi ir svarbi Lietuvos kariuomenės diena lapkričio 23-ioji. Kiekvienas iš mūsų esami daugiau ar mažiau prisidėję prie Lietuvos kariuomenės kūrimosi jos vystymo ir išsaugojimo. Nauji ekonominiai iššūkiai kerta per mūsų visuomenės moralę stipriau nei kalavijuočių kardas prieš šešis šimtus metų kirto mūsų ainius. Mūsų protėviai sugebėjo atstovėti savo valstybę, jos vientisumą , jos vienybę ir nesibijodami jokių iššūkių atlaikė visus priešo bei likimų smūgius. 

     Kviečiu visus nepamiršti, kad mes Lietuvos kariuomenės kūrėjai esami atsakingi už Lietuvos kariuomenės įvaizdžio formavimą bei turime savo pavyzdžiu neleisti, kad ekonominiai sunkumai bei socialinės problemos užgožtų mūsų idealus ir siekius dėl kurių mes atėjome į Lietuvos kariuomenę ir be ginklų sugebėjome apginti ir išsaugoti mūsų vaikų ateitis, kad jie galėtų didžiuodamiesi sakyti, kad gyvena Lietuvos Respublikoje.

     Artėjant Lietuvos kariuomenės dienai siūlau prisiminti bei pagerbti mūsų kolegas kurių jau nebėra tarp mūsų ir pagerbti jų atminimą per Visų Šventųjų dieną uždegant žvakutes ant jų kapų. Galbūt kas turi tikėjimo širdyje sukalbės maldelę už bičiulių sielas, o kas norės galės parašyti ar išsakyti gerą žodį mūsų tinklalapyje apie kovos draugus.

     Tikėkime tuo kuo esami, kalbėkime visiems tik apie gerus darbus, nuslėpkime savo neapykantą, pyktį ir nusivylimą bei stenkimės, kad mūsų patriotiškumo šviesos užtektų ne tik savo keliui pasišviesti, bet ir parodyti kelią kitiems.

P.S. Lapkričio 1 dieną turiu tradiciją aplankyti kapus giminių bei savo bičiulių kurių nebėra gyvųjų tarpe. Vilniuje Antakalnio kapinėse yra palaidoti Edgaras Kopcikas, Tadas Dambrauskas. Rasų kapinėse yra palaidotas Šarūnas Užsienis, Rimantas Baltušis palaidotas kapinėse Viršuliškių mikrorajone. Jei kas iš vilkų planuotų prisijunti bus malonu susitikti ir pabendrauti. Šiais metais tai planuoju daryti anksčiau, kadangi turiu išvykti į komandiruotę.

 

RimasBaltusis

 

Liepos 24 d. bus minimos Rimanto Baltušio 10-osios mirties metinės.

11 val. mišios Įgulos bažnyčioj, po mišių važiuosim į kapus, nuo 13.30 užsakiau kavinę, kuri yra netoli kapinių (Matulaičio a. 3).

Prašu praneškite kas tikrai dalyvaus, nes kavinės administracijai turiu pasakyti kiek bus žmonių.

Pagarbiai

Rūta Baltušytė

Krašto apsaugos ministro įsakymų rinkinys 1991-1992 metai

Vilkų dienos renginyje buvo surinkta 185 Lt, iš jų 30,25 Lt sumokėta A. Demeniui padengti tinklalapio metinį mokestį. Šiuo metu turime 154,75 Lt. Apie išlaidas ir esamą pinigų sumą bus informuojama iš karto atsiradus pasikeitimams.