Lapkritis meta lapus, sukelia melancholiją mūsų sieloje, tačiau Lapkričio pirmoji ir antroji dienos yra skirtos mirusiųjų atminimui ir jų pagerbimui. Būtent kaip ir kiekvienais metais jau tradiciškai vilkai rinkosi pagerbti kritusių vilkų atminimo ir uždegti žvakutes ant mūsų bendražygių kapų.

  Šiais metais,  Vilniuje prie Antakalnio kapinių, susirinko šaunus būrys senų tarnybos bičiulių prisiminti tarnybos draugus kurie yra palikę mūsų žemiškąjį pasaulį, tačiau jų atminimas tikrai nėra išdilę mūsų atmintyje.

     Pats pirmasis Vilkų vadas, atsargos brigados generolas Česlovas Jazerskas su Broliu Vaclovu jazersku, pirmieji atvyko į Antakalnį ir visus tėviškai pasitiko prie įėjimo į Antakalnio kapines. Kaip malonu kai po tiek metų renkasi bičiuliai ir broliškai apsikabinę vėl jaučia tvirtą vado ranką spaudžiančią tavo dešinę ir tėviškai apkabinantį per pečius kiekvieną savo karį.

       Netrukus pasirodo Andrius Biliūnas su žmona, Pranas Kasteckas, Mindaugas, Saulius, Audrius ir kiti kuriuos jūs galite drąsiai atpažinti nuotraukose.

          Visų pirma patraukėme prie Edgaro Kopciko kapo kur uždegę žvakutes visi prisiminėme jauną karį, kuris buvo pirmoji mūsų vilkų auka palikusi savo būrį per lemtingąjį 117-ąjį parašiutinį šuolį Vingio parek. Jaunas karys per metus laiko padarė tiek, kiek dauguma turbūt niekada nepadarys ir nugyvenę visą savo sąmoningą gyvenimą.  Vilkų brolija pačiais šilčiausiais prisiminimais atminė ir pagerbė Edgaro atminimą, taip pat kaip ir nuoširdžia malda pagerbė savo ginklo brolio kelią į Viešpaties namus. Mes maldoje prašėme, kad Edgaras užtartų už mus žodėlį kai išmuš mūsų valanda ir ateis laikas susitikimui su savo kūrėju. 

                Netoli Edgaro Kopciko kapo, tose pačiose Antakalnio kapinėse, yra palaidotas Lietuvos kariuomenės fotografas Tadas Dambrauskas. Visi susirinkę ir sukalbėję maldą už Tado sielos ramybę bei jo palaimą Viešpaties namuose, mes prisiminėme Tado gyvenimą kurio dalimi mes visi irgi buvome. Tai žmogus kuris niekada nėra atsakęs niekam, kas ir ko bebūtų kreipęsis pagalbos ar prašęs. Galbūt tai jį ir pražudė, kad jis savo gyvenimą paaukojo kitų labui užmiršdamas,  kad kartais galbūt reikėtų skirti laiko ir sau – jis to nemokėjo, jis aukojosi ir gyveno dėl kitų. Mes vienu balsu sutarėme, kad Tadas mums visiems, Lietuvos kariuomenės kūrėjams, pastatė amžinus istorinius paminklus. Jis mus įamžino savo nuotraukose, video kadruose.  Tadas išėjęs anapilin mums visiems padovanojo amžinybę, amžinybę išsaugotą foto nuotraukose ir video kadruose. Tadas buvo bebaimis žmogus ir tai ypač pasižymėdavo  kai reikėdavo gero kadro.  Juk mes visi prisimename kaip jis sutiko būti pririštas prie lėktuvo sparno vien tam, kad galėtų nufotografuoti iš lėktuvo šokančius parašiutininkus, o kur dar jo bebaimiai šokinėjimai per minų laukus gaudant tą vienintlelį ir nepakartojamą kadrą... būtent toks jis ir išliks mūsų visų prisiminimuose - bebaimis, atsidavęs, draugas...

        Iš Antakalnio kapinių patraukėme į Rokantiškių kapines kur amžino poilsio yra atgulęs vienas iš pirmūjų Lietuvos kariuomenės karininkų, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės žvalgų būrio vadas Šarūnas Užusienis. Šarūnas iš gyvenimo pasitraukė būdamas labai jaunas. karininkas jausdamas, kad jis padarė viską ko iš jo pareikalavo Tėvynė savo jėgas nukreipė į Prancūzijos svetimšalių  legioną kur su pasididžiavimu tarnavo oro desantininku. Nelaimei, tarnaudamas Afrikoje, užsikrėtė maliarija ir grįžus atostogų į Lietuvą, ir laiku teisingai nediagnozavus ligos, jis mirė. Draugai jį prisimena kaip patriotišką, visomis jėgomis ir protu tėvynei atsidavusį karį. Ilsėkis ramybėje Šarūnai, būtent to tau iš visos širdies ir gilia malda linkėjo visi susirinkę tarnybos draugai.

      Paskutinis mūsų sustojimas buvo pas vadų vadą, pas Lietuvos kariuomenės ir drąsiai galiu teikti Nepriklausomos  Lietuvos valstybės įkūrėją ir jos saugotoją pulkininką leitenantą Rimantą Baltušį. Generolas Česlovas Jezerskas prie Rimanto amžino poilsio vietos pasakė daugybe dalykų kuriuos mes turbūt buvome primiršę. Rimantas Lietuvos Nepriklausomybės gynybą pradėjo anksčiau nei kas nors dar drįso pasvajoti apie Lietuvos Nepriklausomybę. Tai buvo 1989 metai, pirmieji žaliaraiščiai, laikas kai Lietuvos gynėjai tokie kaip Rimantas Baltušis buvo praktiškai pasmerkti, tačiau jis ir jo bendražygiai nepabūgo galimos pražūties ir drąsiai stojo ginti Lietuvos. Rimantas pirmasis apsirengė juodą KAD (Krašto Apsaugos Departamento) aprangą ir su ja prisistatė Aukščiausios Tarybos pirmininkui profesoriui Vytautui Lansbergiui. Būtent tada tik prasidėjo aprangos gamyba ir pirmieji KAD darbuotojai gavo šio tipo uniformas. Rimanto dėka Geležinio vilko brigada vadinasi „Geležinio Vilko“ brigada. Būtent Rimantas intensyviai domėjosi ir rinko visą įmanomą istorinę informaciją apie prieškario Lietuvos Geležinio vilko karinį vienetą ir visomis jėgomis siekė, kad mes vadintumės GELEŽINIAIS VILKAIS. Mes, tavo bendražygiai, už visus tavo darbus žemai nulenkę galvas dėkojome malda ir gražiai prisiminimais apie tave Vade, Vade iš pačios didžiausios raidės.

    Tikime, kad ir kituose miestuose mūsų bendražygiai rado laiko ir uždegė žvakutes ant mūsų bendražygių kapų. Kiekvienas mūsų žygdarbis yra gerbtinas tol, kol kas nors juos prisimena, ir mes verti tiek kiek verti darbai kuriuos mes paliekame išeidami.  Noriu nuoširdžiai palinkėti kiekvienam – būti tokiems, kad mūsų gyenimai būtų verti tokių didžiavyrių vardų kaip Edgaro, Tado, Šarūno, Normundo Valterio ir Rimanto. O jūs bičiuliai ilsėkitės ramybėje, jūs mūsų širdyse ir mūsų prisiminimuose. Kol mes gyvi – jūsų atminimas VISADA bus gyvas.

Vilkų klubo informacija

nuotraukos Mindaugo Abaravičiaus