Kauno mokomoji kuopa - 1991 metai

Aprašymas

Autorius Valdas Ribakas

Paskelbta: 2011 birželio 12

Kauno mokomoji kuopas buvo suformuotas 1991 m. vasario-kovo mėn.. Į šia kuopą atėjo tie žmonės, kurie jau 1990 m. dalyvavo žaliaraiščių ir savanorių veikloje, saugojo svarbius valstybinius objektus, palaikė tvarką sąjūdžio mitinguose ir t.t. Taip pat daug Kauno mokomosios kuopos karių dalyvavo 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose (vieni kaip savanoriai gynė parlamento rūmus, kiti Kauno savivaldybę bei Sitkūnų radijo  stotį). Šioje kuopoje daugiausia buvo kauniečių, tačiau buvo karių ir iš kitų miestų (Jonavos, Kėdainių, Marijampolės, Druskininkų ir Kauno rajono).

Ryšininkų tarnybos įpatumai

Aprašymas

Autorius Žydrūnas Valiušaitis

Paskelbta: 2011 gegužės 20

Nuotraukoje rodoma į autorių, likusieji tai spintos "sugyventiniai"

    Kol metų dulkės ir kitokie neigiami faktoriai pelenų pavidalu per kūno angas visiškai neišbarstė atminties likučių, bei pastūmėtas draugiško kai kurių tuos laikus menančių draugų pažado neįsileisti į rojų po mirties, pasistengsiu atkurti ir užfiksuoti kai kuriuos 1991/92 metų įvykius. Vieni jų įstrigo atmintin dėl jų nekasdieniškumo ar juokingumo. Kiti todėl, kad šiais laikais būtų tiesiog neįmanomi.

    Pirma užduotis.

    Jau senokai buvau šaukiamojo amžiaus ir gan aktyviai ieškomas atlikti pareigą „Didžiajam broliui“, ko visiškai nesiruošiau daryti. Užėjus į Šiaulių miesto Krašto apsaugos Departamento Komendantūrą sužinojau, kad Vilniuje yra toks Mokomasis junginys. Ten galima kariškų dalykų pramokti, gal po to ir profesionaliu kariu patapti.  Pagalvojau, kad ši „razbaininkų šaika“ man tinka, nes nuo mažumės buvau truputį „pačiuožęs“ dėl karybos. Žodžiu – mama atia! ir aš lekiu sostinėn (žinoma su pažadu, kad bus paskambinta ir apie mane papasakota).

    Vilnius. Aukščiausios tarybos Profsąjungų federacijos rūmai (dabartiniai 4 Seimo rūmai). Apsaugoje vaikiai su žalia, tikrai lietuviška uniforma. Išklauso, suderina, palydi pas vadą. Žmonių kabinete daug, sėdi, tariasi, kažin ką veikia, tai kuris čia tas vadas?. Pasakau kas toks esu, iš kur ir kokiu reikalu. Kuris čia vadas pasidaro aišku tuojau pat. Česlovas Jezerskas užduoda kelis klausimus ir lygtais viskas tvarkoje, bet... Kažkas iš sėdinčių balsu pasako – jis gi iš Šiaulių. Į šią frazę turbūt nesureaguoju tik aš vienas. Tada populiariai man išaiškinama, kad šiuo metu aš nesu pilnai pasiruošęs įstoti į Mokomąjį junginį, turiu grįžti namo (o kokio velnio?) viską apmastyti ir kartu įvykdyti pirmą vadovybės užduotį, kas praktiškai ir bus leidimas užsivilkti kario uniformą. Na galvoju – jokių problemų ir „jūra iki kelių“. Tik va kas per užduotis? Pasirodo elementaru. Kariams treniruojantis kovinės savigynos (Pranas gerai vaikydavo) reikalinga peilių ir pistoletų imitacija. Rėkyvoje prie Šiaulių veikė automobilinių padangų restauravimo cechas, kuriame ir buvo užsakyta pagaminti reikiama guminė „ginkluotė“. Va tą produkciją man ir buvo liepta parvežti. Išrašė įgaliojimą ir davė tiems laikams labai „prašmatnią“ didelę kuprinę „ūkiui“ susikrauti.

Draugų niekas nepamiršta...

Aprašymas

Autorius Voras

Paskelbta: 2011 gegužės 02

           Prieš devyniolika metų, dar būdamas visai jaunas, specialios paskirties būrio karys j.psk. Edgaras Kopcikas vykdė savo eilinį – 117-ą parašiutinį šuolį į Vingio parką kur už kelių dienų turėjo vykti krašto apsaugos savanoriškų pajėgų pirmosios sporto žaidynės. Deja bet parašiutas neišsiskleidė ir jaunas karys žuvo palikdamas mus visus skubančius ir lekiančius gyvenimo keliuose, o pats pasitraukė tik jį pradėjęs eiti savo gyvenimo taką..

          Edgaras į Mokomąjį junginį atėjo jau būdamas žinomas sportininkas (kandidatas į dziudo sporto meistrus), daugybes turnyrų nugalėtojas ir prizininkas. Tai buvo be galo linksmo ir gyvybingo būdo jaunuolis sugebantis net pačią rimčiausią situaciją paversti eiliniu darbu ar paprasta užduotimi. Savo linksmu būdu ir puikiu humoro jausmu užkrėsdavo ne vieną ir todėl niekada nestokojo draugų ir visada būdavo kompanijos siela. Nekalbant, kad buvo labai drąsus ir ištvermingas vykdant įvairiausius sportinius pratimus ir kas jį pažinojo puikiai pamena jo posakį „kiek norite pistoletų“, o tai tiesiog reiškė kiek reikia, jis pritūptų ant vienos kojos. Jis kaip ir kiti spec. būrio kariai tik pradėjo mokytis parašiutinio meno ir puikiai tvarkėsi su visomis oro akrobatikos vingrybėmis. Jo didžiausi pasiekimai buvo gana tikslūs nusileidimai pažymėtuose nusileidimo taškuose. Imtynėse jam lygių nebuvo ir dažnai net pats vadas Pranas, penkis kartus Tarybų sąjungos kovinės savigynos čempionas bei sporto meistras, ne kartą jam yra nusileidęs kovoje ir pripažinęs jo pranašiškumą. Tai buvo jaunuolis besidžiaugiantis gyvenimu ir teikiantis daug vilčių ne tik kariuomenei, bet ir savo tėvams...

          Pas mamą buvo du sūnus, abu puikūs sportininkai, abu mylintys savo tėvus ir siekiantys, kad jie galėtų didžiuotis ir džiaugtis jais. Dabar liko tik vienas sūnus, bet mama prarasdama vieną iš savo vaikų gavo visą būrį naujų...naujų sūnų kurie kartu su jos Edgaru kartu tarnavo, džiaugėsi gyvenimu ir dalinosi visuo kuo ką jie turėjo.

        Kiekvienais metais tą pačią balandžio 28 dieną buvę spec.būrio kariai bei kolegos pažinoję ir kartu tarnavę su Edgaru renkasi Antakalnio kapinėse kur yra palaidotas. Tarnybos bičiuliai dalijasi prisiminimais apie dienas kai jie buvo kartu, kaip ir ką jie nuveikė, ką jie planavo ir ką spėjo bei ko niekada nebespės padaryti nes Edgaro jau nebėra tarp mūsų...

         Savo gyvenimo įtemptoje rutinoje mes labai dažnai pradedame užmiršti paskambinti vienas kitam, mes labai dažnai net užmirštame perskambinti draugui, ir dar svarbiau prisiminti, kad gali būti taip, kad tuoj gali ir nebebūti kam paskambinti, pasidalinti savo mintimis, idėjomis, džiaugsmais, savo lūkesčiais ir svajonėmis...

          Brangūs bičiuliai, prisimindami Edgarą, prisiminkime ir Tadą Dambrauską, Šarūną Užusienį, Audrių Stonkų, Rimantą Baltušį ir kitus mūsų bičiulius kurių jau nebėra tarp mūsų, bet mes juos prisimename ir džiaugiamės, kad mes turėjome galimybę ir laimę juos pažinti ir dalintis su jais tą jų gyvenimo laikotarpį kuris jiems buvo Dievo dovanotas. Vertinkime savo Dievo dovaną – mums dovanotą gyvenimo laiką ir dalinkimės juo su savo draugais, artimaisiais, kad nesigailėtume, kad aš taip skubėjau, kad nieko taip ir nespėjau padaryti...