- Pradinis puslapis
- Mokomasis junginys
- Istorija
- Mokomasis Junginys IV būrys, mano prisiminimai
- Aprašymas
- Autorius Gintaras Vidzickas
- Paskelbta: 2011 birželio 13
1990-91 metų sankirta buvo svarbi ne tik visai Lietuvai, bet ir man pačiam asmeniškai. 1990 gruodžio mėnesį grįžęs iš sovietinės kariuomenės bandžiau įsidarbinti į pasienio tarnyba Utenos rinktinėje, tačiau prasidėję 1991 sausio 13 d. įvykiai viską sujaukė. Tuo metu aš nedalyvavau parlamento gynime, tačiau buvau gretose tų, kurie protestavo ir tuo pačiu saugojo Utenos pašto skyrių, nes jis turėjo tiesioginę telefono liniją į užsienį.
Būdamas jaunas be darbo negalėjau ilgai gyventi be lėšų ir gavęs pasiūlymą be dvejonių vasario 7 d. įsidarbinau Biržuose. Tą pačią dieną įstojau į Biržų TGŠ savanorių gretas. Man pradėjus darbą, per bandomąjį laikotarpį darbovietėje (darbdavys neišleido) Biržų savanoriai vyko į parlamento apsaugą. Grįžus kolegoms pirmą kartą išgirdau apie „Geležinio vilko“ mokamąją kuopą. Apie šį padalinį buvo pasakojama su pagarba ir pavydu jo nariams. Tai manyje sužadino ambicijas – tapti „Geležinio vilko“ nariu, nes jau grįždamas iš sovietinės kariuomenės žinojau, kad būsiu Krašto apsaugos nariu, o dar atsiradus galimybei tapti elitinio dalinio nariu tai jau virš svajonių. Grįžę kolegos pasakojo apie „Franco“ (Pranas Kasteckas) treniruotes, o man truputį tekusiam praleisti laiko ant tatamio supratau, kad reikalai ten tvarkomi rimtai. Kolegos turėjo ir „Geležinio Vilko“ budėtojo telefoną. Nieko nedelsęs TGŠ vado paprašiau rekomendacijos. Atsakymas suglumino mane, nes buvo paaiškinta, kad aš esu per žemas ir į „vilkus“ priima tik supermenus. Tas manęs nenuramino ir paskambinau gautu tel. Nr. be rekomendacijos. Atsiliepė ............. „Francas“ ir trumpas atsakymas į mano klausimus: „atvažiuok ir pažiūrėsim ką gali“.
Toks pirmas kontaktas su „Geležiniu Vilku“. Pasibaigus bandomajam laikotarpiui darbovietėje susitariau su „bosu“ ir pirmadienio rytą aš jau prie parlamento. Truputis blaškymosi aplink rūmus ieškant „vilkų“ ir aš jau prieš tuometinių Profsąjungų rūmų įėjimą. Matosi jauni, chaki spalvos uniformą dėvintys, jaunuoliai su juodomis beretėmis, trispalvės ant rankovių ir „Geležinio Vilko“ antsiuvai. Uniforma įspūdinga, nes tik pamatęs dalinio vyrus viską pradėjau lyginti su sovietine kariuomene ir tas tęsėsi dar kelias dienas kai buvau priimtas. Pirmas įspūdis dėl uniformų puikus bet niekur nemačiau tų apibūdintų supermenų: 2 metrai, raumenys ir t.t. Padariau išvadą, kad SKAT vyrai viską perdėjo ir švystelėjo mintis – aš turiu šansų. Paklausus kur man kreiptis dėl įstojimo į kuopą, buvau nukreiptas pas budėtoją. Tuo metu budėjo Marius Šmitas. Teko palaukti kol atėjo iš vadovybės, o atėjimas buvo įspūdingas. Durys nepilnai uždarytos ir iš pradžių nesimatė kas spyrė į jas (tačiau jos atsidarė įspūdingai), o tik vėliau pasirodė „vadas“. Įsivaizduokit mano nuostabą, kad jis žemesnis už mane (mano ūgis 179 cm), tačiau kresno sudėjimo ir matosi sportuojantis. Pirmos frazės taip pat įspūdingos (skirtos gąsdinimui), tačiau nenugąsdino manęs, nes po sovietinės armijos kur tai kasdieninis gyvenimas, man buvo pažystama. Vėliau supratau, kad tai savotiškas patikrinimas. Po kelių minučių pokalbio supratau, kad tai tas pats „Francas“, o aš jį įsivaizdavau visai kitaip. Pokalbis nebuvo ilgas, o paskutinė frazė mesta „Franco“ išeinant mane pritrenkė. Turėjau pasiėmęs sportinę aprangą fizinio parengimo patikrinimui ir tikėjausi to, o frazė buvo skirta budėtojui: „nuvesk jį papietauti“. Nusmelkė mintis, kad viskas aš nepakliuvau, todėl mano klausimas kaip gelbėjimosi šūkis buvo: „ar aš priimtas?“. Tai tikriausiai nuskambėjo kvailai ir tas matėsi „Franco“ veide. Tačiau trumpa replika, kad man reiks daugiau daiktų ir turiu prisistatyti po dviejų dienų pilnai pasiruošęs, viską paaiškino. Norėjosi šaukt iš laimės.
Šios dienos įspūdžiai dar nesibaigė. Turėjau galimybę stebėti savo kolegas, mintyse jau drįsau taip juos vadinti. Pirmiausia vertinau uniformas, kurios buvo tikrai gražios, o svarbiausia patogios. Kiekviena vaikinas su tokia uniforma atrodė įspūdingai, o juo labiau, kad tai buvo Lietuviška. Stebino ir drausmė, jokio blaškymosi ir triukšmo rikiuojantis prieš pietus. Visi žino ką daro, o lietuviškos komandos ne visos buvo suprantamos, nes jas girdėjau pirmą kartą. Atkreipiau dėmesį, kad dauguma buvo jaunesni už mane ir tikrai tik trumpą laiką randasi kariuomenėje, todėl natūraliai suabejojau jų sugebėjimais karyboje. Na, o tikras šokas buvo – pietūs. Būnant kariuomenėje ir valgyti pietus restorane, kur gauni tris patiekalus ir dar jus aptarnauja panelės, tai jau virš visko. To tikrai nesitikėjau, tačiau jau ir tarnaujant kuopoje dar ilgai stebėjausi kolegų, vadų-pavaldinių santykiais. Viskas kas vyko kuopoje buvo visiškai nauja man.
1991 gegužės 23 d. praėjus dviems dienoms po pirmo apsilankymo, aš gaunu uniformą ir kitas priemones priklausiančias pagal aprūpinimą. Nustebina, kad į sąrašą įeina ir sportinis kostiumas. Visada buvau tikras, kad kariuomenėje geriausia sportinė apranga - uniforma, tačiau Lietuviškas variantas rodė vadų dėmesį pavaldiniams (su kareiviškais batais tik žaloji save) ir naujos pakraipos mastymą. Tai dienai tikrai nebuvo galima skųstis aprūpinimu. Gyvenome būriais ir skyriais vienam mažame kambaryje. Kiekvienas turėjo vietos tik tiek kiek išsitiesia čiužinys ant žemės, tačiau niekas nesiskundė ir santykiai tikrai buvo draugiški, nors kartais ir su jaunatvišku ir išdykėlišku humoru. Buvo natūraliai kilusių juokingų situacijų. Tikriausiai kiekvienas atsimena, kada naujai iškeptas viršininkas (nepamenu kas) tik ką tarnavęs sovietinėje kariuomenėje išrikiavo kuopą. Mes kaip įprasta išsirikiavome su visais savo daiktais civiliais drabužiais, nes daliai karių, kurie neturėjo ginklų, pagrindinė užduotis buvo įsilieti tarp žmonių ir ginti paskirtus objektus. Tokį „vaizdelį“ pamatęs viršininkas nustebo ir pradėjo tikrinti mūsų daiktus. Patikrinęs kelis jo klausimas nuskambėjo labai idiotiškai: „o kur jūsų katiliukai ir šaukštai?“. Jis gavo „katiliuko“ pravardę, bet kažkodėl greitai dingo ir iš kuopos.
Buvau paskirtas eiliniu (iš sovietų kariuomenės buvau demobilizuotas vyresniuoju seržantu) žvalgu į Raimondo Taukinaičio skyrių. Po geros savaitės mano tarnybos, įvyko reforma ir buvo suformuoti šeši būriai. Aš su visu skyrium paskiriamas į IV būrį ir nuostabai paskiriamas skyrininku, nes 2 metų tarnybos patirtis suteikia šiokių tokių privalumų. IV būrio sąrašas iki 1991 rugpjūčio 31 d.
Būrio vadas – Šarūnas Užusienis (Šaras)
Būrininkas – Raimondas Taukinaitis (Raimis)
Skyrininkas – Gediminas Kastanavičius
Skyrininkas – Gediminas Jonikas (Rapolas)
Skyrininkas – Gintaras Vidzickas
Šauliai:
Dalius Dagys (Krinimalas)
Aleksiejus Gaiževskis (Voras)
Dainius Vaivaras
Antanas Jurgaitis (Antanėlis)
Tadas Falkovskis (Falkonė)
Rimas Klišys (Dieduška)
Darius Kliucevičius
Audrius Žerlauskas (DŠB)
Antanas Kavaliauskas(Antaniukas)
Aidas Karalius (Budulis)
Povilas Petrikas (Poviliukas)
Gintaras Jurčiukonis (Gintarėlis)
Alvydas Krevickas
Darius Vaicekauskas
Tomas Andrejauskas
Paulius Gudelis
Kasdieninė veikla buvo pakankamai monotoniška. Kasdieninės treniruotės pravedamos Prano Kastecko. Šios treniruotės tikrai buvo įspūdingos. Per pora valandų užmiršdavai viską aplinkui. Metimai, griuvimai, šuoliukai ant marmurinių grindų dažnai būdavo skausmingi bet prilygo realioms kovinėms sąlygoms. Traumų nieks nebijojo, o sparingai dažnai baigdavosi „žioplesnio“ nenaudai su kokia nors trauma. Po tokių treniruočių jausdavomės pačiais stipriausiais ir taip ugdėsi mūsų pasitikėjimas pačiais savimi ir mūsų kuopa. Taip pat topografijos užsėmimai pravedami Virginijaus Kirvaičio, Valdo Šiaučiulio ryšių užsiėmimai ir žinoma „Bumbumo“ (Juozas Barškėtis) užsiėmimai kaip pasigaminti Molotovo kokteilį ir t.t. Rikiuotės pratybos buvo vedamos pačių padalinių vadų.
Be kasdieninių užsiėmimų turėjome ir kovines užduotis. VI būrys buvo atsakingas už Lietuvos banko pastato apsaugą. Mano būrys aliarmo atveju buvo atsakingas už barikados, kuri radosi Gedimino prospekte su užrašu „Lietuvos širdis“ gynybą. Dalis mūsų būrio karių saugoji mažesnius objektus, tačiau įspūdingiausia būdavo sargyba Vyriausybės rūmuose (dabar ten Užsienio reikalų ministerija). Gal ne tiek sargybą kiek ėjimas iki objekto rikiuotėje su Lietuviška uniforma. Tos kelios minutės būdavo nuostabios: žmonių palaikymas, pagarbos šūksniai ir t.t. Tai nepakartojamas jausmas. Visi kuopos kariai atsimena stebėjimo postą 7 aukšte. Užduotis buvo stebėti Geležinio vilko gatvę ir pastebėjus sovietinę karinę mašiną užrašyti jos numerius ir kitus duomenis į žurnalą. Ne vienas buvome užmigę su žiūronais prie akių ir dar ilgai likdavo žiūronų nuspausti ratilai. Išėjimas į miestą buvo griežtai ribotas, tačiau tik išėjus į gatvę atsigaivindavo visi saugumo instinktai, nes Omon ir kiti mūsų priešai labai jau sąžiningai mus medžiojo, o mes savo ruožtu stengėmės užfiksuoti bet kokį mūsų priešų judėjimą.
Rimtesnis išbandymas įvyko 1991 liepos mėnesį kada mokamasis junginys pradėjo vykdyti šuolius su parašiutais Pociūnuose, Prienų rajone. Šalia sporto klubo dar buvo dislokuotas sovietų desantinis dalinys. Tačiau jie buvo pakankamai draugiški ir nusileidusius į jų teritoriją patys atveždavo savo transportu. Gerai atsimenu pirmą dieną. Antžeminis parengimas buvo pagreitintas ir trukdavo tik 2 valandas. Mums vykdant tokį parengimą neišsiskleidė parašiutas vienam civiliui ir jis turėjo išskleisti atsarginį, tačiau jam tai pavyko tik iš trečio karto, o kiti bandymai sutraukti parašiutą ir mesti vėl buvo nesėkmingi. Trečio bandymo metu parašiutas tik prie pat žemės prisipildė oro ir jis nusileido be traumų. Tokio šuolio akivaizdoje „Falkonė“ (Tadas Falkovskis) pradėjo šaukti, kad jo niekas neišmes iš lėktuvo (vėliau mes su juo vykdėme šuolius Kyviškėse, bet apie tai vėliau). Kita nelaimė atsitiko „Maradonai“ (Gintaras Skorupskis). Atlikdamas antžeminį parengimą jis išsinarino koją šokdamas nuo kėdės aukščio pakilos ir toliau negalėjo vykdyti šuolių.
Pirmam šuoliui mes tik su „Voru“ (Aleksiejus Gaizevskis) buvome savanoriai, o mus pasekė likę IV būrio draugai. Visi sėkmingai atliko šuolius be didesnių traumų.
Laisvalaikio daug nebuvo, tačiau daugiausia laiko praleisdavome vidiniame kieme kalbėdamiesi, kortuodami ar skaitydami knygas, tačiau kiekvienas save gerbiantis „vilkas“ turėjo sukti nunčiakus. Kiekvienas turėjo savo (dar ir šiandien turiu savo kabineto spintoje) ir pakankamai meistriškai tą buvome įvaldę. Išskirtis buvo „Krabas“ (Andrius Biliūnas), nes jis meistriškai valdė sajas. Kartais susirinkdavome į grupes ir darydavomės patys sau kovinės savigynos treniruotes. Paprastai jas pravesdavo labiau patyrę. Jei nesumaišau tai vienas iš jų buvo ir dabartinis bušido federacijos prezidentas Donatas Simanaitis.
IV būrys skyrė didžiumą daugumą karių į komandiruotę Lenkijoje. Tai vyko 1991 rugpjūčio pradžioje. Išvažinėjome iš Lietuvos tą pačią dieną kada buvo laidojama Medininkų aukos. Grupei vadovavo SKAT atstovas Antanas Burokas. Vykome be uniformų dėl saugumo sumetimų, o užduotis buvo atstovauti Lietuvos kariuomenę (mus pristatinėjo kaip Lietuvos „Komandos“, spec. dalinys), Pilsuckio garbei skirtam sukarintam žygiui. Tai užtruko dvi savaites. Kas dieną nueidavome po 30-50 km, o vakarais dar turėdavome žaisti futbolą ar kitus sportinius žaidimus bei sėdėti iki vėlumos prie laužų su Lenkų kariuomenės desantininkais, kurie žygyje dalyvaudavo kas antra diena pasikeisdami. Kas dalyvavo tame žygyje gerai prisimins kvapelį sklindantį nuo mūsų purvinų drabužių, nes higienos sąlygos buvo minimalios ir kaip mes nesiprausę bei nesusitvarkę atrodėme per kviestinius pietus restorane.
Jau grįžus į Lietuvą, po kelių dienų gavome žinią apie prasidėjusį Pučą. Visi žinojome savo užduotis ir koks gresia pavojus. Buvome visi išrikiuoti ir pasiūlyta Rimo Baltušio, kas nori gali palikti ir niekas nesmerks už tokį poelgį. Niekas neišėjo iš rikiuotės. Vadai ir dalis skyrininkų (turinčių karinės patirties) buvo apginkluoti su užduotimi likti rūmų viduje bet kokiu atveju ir parodyti pasauliui, kad mes giname savo laisvę ginklu. Tokių vyrų buvo apie 30. Pasiūlyta buvo persirengti civiliais drabužiais, kad atsitraukimo atveju susilietume su minia, tačiau „Šaras“ (Šarūnas Užsienis)pasakė, kad gyviems atsitraukti nėra šansų ir geriau jau mirti kovoje kaip kariui dera su uniforma. Visą likusį laiką kol nesibaigė Pučas mes ir nenusirengėme uniformų. Ginkluotė buvo įvairi. Su pavydu žiūrėjome į kuopų ir būrių vadus, nes jie buvo gavę iš policijos 5 vnt. AKSU-74, o visi kiti kas ką turėjo. Vienas turi trumpą ispanų raitelių karabiną (jei neklystu „Milžinas“ (Dalius Boguševičius) tokį turėjo), o šalia stoviu aš su ilgu „Tokarev‘u“, 1943 metų modelio automatiniu šautuvu. Visi supratome, kad užduotis mirtininkui, tačiau niekas nedejavo ir nepasitraukė. Tik Pučo metu gal būt iki galo supratau ką mes tada vykdėme.
Daugeliui Lietuvos žmonių manė kad su Pučo pabaiga viskas baigėsi. Deja mūsų kuopos dar laukė sunkių ir pavojingų užduočių. Vos tik baigėsi Pučas, visi ginklus turintys vyrai buvo surinkti ir gavome užduotį: turime užimti Omon tuometinę bazę, kuri buvo įkurta Valakampiuose (šiuo metu ten yra M. Romerio universiteto filialas). Eilinį kartą jautėme nerimą prieš pavojų. Paruošėme savo ginklus ir kovines granatas, nes ruošėmės imti bazę šturmu. Nežinojome situacijos: kiek priešų, kaip ginkluoti ir taip toliau. Galėjome numatyti, kad jų ginkluotė geresnė nei mūsų, nes atsiskirdami nuo policijos jie pasisavino ir ginkluotę. Buvo sugulę už skardžio kitoje gatvės pusėje nei Omon bazė ir laukėme. Buvo paskirti stebėtojai, kurie stebėjo prieigas prie bazės. Grėsmingai atrodė gynybai paruoštas pastatas, tačiau nedvejodami būtume atakavę juos, nes dar atmintyje buvo Medininkų žudynės. Kaip vykdytojas nežinau visų detalių tačiau bazės šturmuoti nereikėjo ir ji į mūsų rankas perėjo be nė vieno šūvio. Nuo tos dienos apie Omon veiklą Lietuvos teritorijoje niekas nebegirdėjo.
Po pučo eilė objektų buvo perduodami mūsų valstybei. Pačius pagrindinius kaip šauktinių surinkimo punktas (Kapsų 44, dabar ten Jungtinis štabas), dalys šiaurės miestelio, Rūdininkų karinis miestelis, karinis miestelis Lydos plente būtent mūsų kuopa ir perėmė.
Įsimintiniausias objektas po Omon bazės buvo KGB rūmų perėmimas. Tas pastatas visada kėlė nemalonius jausmus ir mums teko užduotis jį perimti. Atvykome rikiuote beveik visa kuopa. Gavome įvairias užduotis, kas išorinio perimetro apsaugą, kas vidinio, tačiau bendra užduotis buvo neleisti išvežti iš pastato dokumentų ir materialinių vertybių. Aš buvau paskirtas prie tuometinio LTSR KGB vado su užduotimi sekioti jį po visą pastatą ir neleisti naikinti dokumentų. Įdomus jausmas buvo kada tu būdamas eilinis prižiūri generolą. Apgyvendinti buvome tuo metu buvusioje kagėbistų sporto salėje (dabar ten vyksta Aukščiausio teismo posėdžiai). Su pavydu galėjome žiūrėti į sporto sąlygas kokias jie turėjo. Miegojome visi vienoje patalpoje ant neštuvų, nes jie turėjo kojeles ir buvo truputį pakelti nuo žemės. Čiužinių ir patalinės neturėjome. Tokiomis sąlygomis gyvenome apie dvi savaites. Kiek būtų tekę gyventi neaišku, tačiau pasibaigus Pučui, į kuopą pradėjo plūsti jaunuoliai. Gavus pastiprinimą buvo organizuota pamainos ir toliau KGB rūmai buvo saugomi „Geležinio Vilko“ iki 1992 vasaros. Nemaloniausias sargybos postas buvo KGB kalėjimas. Tu turėjai būti vienas šio kalėjimo patalpose, kurios dar kvepėjo dažais, nes prieš pat Pučą buvo suremontuotos. Daug kas „girdėjo“ dejones ir kitus nemalonius garsus.
Įsimintina dar viena užduotis tai Kyviškių aerodromo apsauga, o tiksliau pasakius pasala norint pagauti diversantus, nes buvo mėginimas sunaikinti kuro talpyklas. Buvo organizuoti keli stebėjimo postai. Aš pakliuvau su Ramūnu Misiūnu ir „Kriminalu“ (Dalius Dagys) . Vadovavo Ramūnas. Pasaloje išbuvome visą parą ir nieko neatsitiko, tačiau dar dabar sukelia šypseną, kai atsimenu „Kriminalo“ knarkimą. Karys sugebėjo užmigti esant šalnai ir neturint šiltos aprangos visas apšarmojęs kūnas ritmingai kvėpavo ir knarkė. Mes jį draugiškai stukteldavome, kad nekeltų triukšmo, bet jis tik sujuda ir toliau knarkia. Nuostabi kario savybė: miegoti visada ir bet kur bet kokiomis sąlygomis.
Kiekvienas iš senių prisimena „Šarą“ (Šarūnas Užusienis) ir jo lyderio savybes. Tai buvo išskirtinė asmenybė kaip morale, savo vertybėmis bet ir fiziniu pasirengimu. Nė vienas jį keikėme per ilgus krosus ir kitus fizinius pratimus. Dėl savo būrio vado savybių IV būrys neveltui tapo savotišku elitiniu būriu. Spalio mėnesį kada jau mokamasis junginys „Geležinis Vilkas“ persikėlinėjo į Kapsų 44, IV būrys buvo perkeltas į Kyviškių aerodromą. Pagrindinis uždavinys buvo kovinis rengimas, o papildomai vykdėme aerodromo apsaugą. Kiekvieną dieną atlikdavome šuolius su parašiutu jei leisdavo oras. Turėjome tradicinius užsiėmimus, bet kas liečia fizinį parengimą tuo metu buvo geriausia mano forma. Žemiau pateikiu dienotvarkę:
- Mankšta – 5 km
- Prausimasis
- Pusryčiai (kolūkio valgykloje). Iki valgyklos pirmyn ir atgal 3 km
- Šuoliai su parašiutu. Jei ne mokomės sudėti parašiutus arba kovinės savigynos treniruotė.
- Pietus – pirmyn ir atgal 3 km
- Šuolis su parašiutu. Jei ne rikiuotės ar kiti užsiėmimai arba kovinės savigynos treniruotė.
- Vakarienė – pirmyn atgal 3 km.
- Normatyvai (atsispaudimai, presas, prisitraukimai, lygiagretės).
- Poilsis
Toks tempas buvo kiekvieną dieną, o savaitgalį krosas mažiausiai 10 km.
Deja po mėnesio buvome perkelti prie likusių būrių į Kapsus (Kapsų g. 44).
Įdomi ir su iššūkiais buvo užduotis saugoti Karinę ligoninę, kuri buvo viduryje karinio miestelio Sniečkuje (dabar Visaginas). Tuo metu Ignalinos atominę elektrinę saugojo sovietiniai specnazo daliniai. Ligoninė buvo viduryje jų karinio miestelio. Buvau paskirtas su dar trimis savo skyriaus kariais („Falkone“ (Tadas Falkovskis) ir dar du, vardų ir pavardžių nepamenu). To miesto TGŠ vadas mus pristatė į objektą ir ..........pamiršo mus. Aprūpinimo neturėjome jokio. Ligoninės pastate buvo vanduo tik vienoje patalpoje, tačiau jokių daugiau sąlygų. Miegojome ant įvairių surinktų čiužinių, tualetas kito kambario kampe. Valgis tik viena konservų dėžutė keturiems per parą su rieke duonos. Ginkluotė du PM po 16 šovinių. Budėjimas po 24 val. Naktimis basliais ir nunčakais vaikėm specnaziečius, kurie bandė pakliūti į patalpas, nes pirmo aukšto langus užkalėm ir užbarikadavome todėl po didelį pastatą lakstėm kaip išprotėję. Po kokia dviejų savaičių pavyko užmegzti kontaktą su sovietų kareiviu, kuris buvo mušamas ir iš jo tyčiojamasi jo draugų. Ko gero kontakto užmezgimui padėjo mano tarnyba sovietinėje kariuomenėje ir taip vadinama „diedovščina“ patirta savo kailiu, nes per tai turi praeiti visi iki vieno toje sistemoje be išimčių. Pora kartų kareivėlis buvo atnešęs duonos. Praėjus beveik 3 savaitėms jis padėjo man ir „Falkonei“ pasprukti iš teritorijos ir traukiniu nuvykome į Vilnių (visai nepasitikėjom TGŠ vadu) informuoti apie padėtį ir pasiėmus atlyginimą savo bei likusių draugų grįžti su produktais pas juos. Tas buvo padaryta. Tokiomis sąlygomis mes gyvenome apie 4 savaites. Pasekmės: utėles, nuovargis, stresas. Po šios užduoties vienas karys pasišalino iš junginio savo noru. Mūsų pakeisti atvažiavo „Francas“ (Pranas Kasteckas) su VISA KUOPA. Didžiausia staigmena buvo TGŠ vadas, kuris jau žinojo apie mūsų padėtį ir ..........kaltino mus savo pareigų nevykdymu, vakarėlių organizavimu ir visa kita. Nesusivaldžiau ir jis buvo pakratytas bei priremtas (panaudojant fizinę jėgą) prie sienos. Grįžome į Vilnių su visa „Franco“ kuopa, o ten jau buvo pranėšimas ir sprendimas iš viršaus mane pašalinti iš junginio. Šioje situacijoje išryškėjų mūsų vadų kaip lyderių savybės su filosofija, kad mano karys ir aš juo pasitikiu bei kovoju už jį. Tą pamoką aš išmokau ir stengiuosi ja vadovautis savo tarnyboje iki šiol. Buvome apklausti junginio vado Česlovo Jezersko, o junginio gydytojui Kazimierui konstatavus mūsų fizinę būklę, buvau paliktas tolimesnei tarnybai. Juokaudamas šiai dienai galiu sakyti, kad mano karjera buvo išgelbėta utėlių.
1991 lapkričio mėnuo buvo didžiulis iššūkis mokamajam junginiui. Tada įvyko pirmasis šaukimas į kariuomenę. Būdamas skyrininku buvau paskirtas būrio vadu į Vilniaus motodesantinio bataliono (dabar Algirdo MPB), 3-ą kuopą. Kuopos vadas buvo Kęstutis Storpirštis, jo pavaduotojas Gintaras Lukošius, o būrių vadai be manęs dar Raimondas Vaikšnoras ir Darius Jasiulionis („Gudrutis“). Gerai atsimenu mūsų diskusijas ir nerimą. Kiekvienas pokalbis prasidėdavo ir baigdavosi kaip mes mokysime savo karius. Tos diskusijos buvo reikalingos, nes neturėdami karinio išsilavinimo mes jautėmės pakankamai nedrąsiai. Jokių kovinio rengimo žurnalų ar tvarkaraščių, viską reikėjo daryti mūsų pačių supratimu ir perimant patirtį vienas iš kito, nes jokių statutų ar vadovėlių neturėjome.
Pagarbą galima reikšti jaunuoliams išdrįsusiems ateiti į kariuomenę su pirmu šaukimu. Gen. Česlovas Jezerskas yra pasakęs, kad tuo metu jie ėjo kariauti ir tas buvo tiesa, nes sovietinė kariuomenė buvo Lietuvoje ir visos priešiškos jėgos struktūros dar veikė išskyrus pasienį ir policiją. Tie jaunuoliai nepabūgo ir buvo pasiruošę vykdyti visas jiems pavestas užduotis. Tuo aš įsitikinau pats ne vieną kartą, o įsimintiniausia kalinių maišto malšinimas Rasų griežto režimo kalėjime. Galite įsivaizduoti reakciją tų jaunuolių, kurie buvo pratarnavę apie 2 savaites, būrio ginkluotė tik 5 vnt. AKM-74, o jie tik išlipę prie kalėjimo vartų už tvoros girdi šūvius. Jie ir tą akimirką buvo pasiruošę ir drąsiai įvykdė pirmą savo užduotį. Nė vienas iš jų nepasitraukė, kada gyva siena turėjome atskirti, o po to ir išlaikyti nuteistuosius be jokių spec. priemonių ir ginklų.
Būnat būrio vado pirmas laipsnis buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto 1991 gruodžio 30 d. Lietuvos dramos teatre su kitais karininkais gavusiais pirmus atkurtos Lietuvos karininko laipsnius.
APIBENDRINIMAS: atsigaivinus „Geležinio Vilko“ mokomosios kuopos karių susitikimams, praėjus 20 metų nuo jos įkūrimo, po kelių susitikimų vis galvojau, kas gi taip sieja mus senus „vilkus“ po tiek metų, nes daugelis dėl įvairių priežasčių paliko kariuomenę ir turi kitą savo veiklą. Susitikimų metu jaučiasi išskirtinė draugiškumo dvasia. Iš pradžių galvojau, kad tik tų dienų prisiminimai mus vienija, tačiau vėliau supratau, kad anų dienų prisiminimas nėra svarbiausia. Visai nesenai bendraudamas ir pasakodamas apie tuos laikus su jaunesniais karininkais supratau, kad mus sieja vyrų ir bendražygių pasitikėjimo jausmas, kuris atsiranda tik išgyvenus tikrą pavojų. Tą jausmą jaučiu kiekvieno mūsų susiėjimo metu, kada žinau, kad mano dešinė, kairė ir užnugaris saugomi patikimai kaip prieš 20 metų, o ir aš pats tą patį darau ir darysiu savo bendražygiams. Tai tikrai malonus ir nuostabus pasitikėjimo jausmas.
Komentarai
Prisiminimai vertingi tik tada kai jais yra dalinamasi.
Ech smagu buvo - galėtų Zigmas paskraidinti, o Sigis išleisti iš lėktuvo, 8) taip kaip prieš dvidešimt metų.
Komentarų RSS srautas.