FaceBook  Twitter

199109

 

          Iškarto po sausio įvykių kilo poreikis organizuoti profesionalesnę ir aktyvesnę gynybą, kadangi pagrindinis gynybinis barjeras ginantis ir saugantis Lietuvos Respublikos Aukščiausią Tarybą bei kitus svarbiausius objektus buvo Lietuvos žmonės. Žmonės negalėjo nuolat ir nenutrūkstamai budėti.  Jiems reikėjo toliau tęsti savo gyvenimą, darbus. Priešiškoms jėgoms tai būtų buvę tik į naudą, kad susilpnėjus gynybai, Sovietų sąjungos kariniai daliniai galėtų imtis veiksmų užgrobti LR valstybinius objektus. Kilo poreikis greitų bei mobilių kovinių grupuočių gebančių per minimaliai trumpą laiką atvykti į susitelkimo rajoną ir būti pasirengus bet kokio pobūdžio kovinei operacijai reaguojant į postų sustiprinimus ar neutralizuojant priešiškų pajėgų svarbiausius punktus.

          1991 metais Mokomajame junginyje buvo inicijuotas projektas sudaryti bei parengti nedidelį padalinį (būrio dydžio) kuris galėtų greitai ir efektyviai reaguoti teikiant greitą kovinę paramą pasienio postams, svarbiausiems valstybinems objektams užtikrinant jų apsaugą ir taip pat vykdyti svarbių asmenų apsaugą. Padaliniui taip pat buvo numatytos įvairios kitos užduotys kaip objektų užgrobimas, įkaitų laisvinimas ir pan. Personalą atrinkti buvo nelengva, kadangi laiko padalinio suformavimui praktiškai nebuvo, personalo pasirinkimui nebuvo labai daug, tačiau visgi kriterijai buvo nustatyti sekantys: fiziškai sitprūs ir ištvermingi, turintys sportinę patirtį koviniuose menuose bei pagal asmenines savybes nebijantys rizikuoti savo gyvybe ir sveikata asmenys. Nepaskutinėje vietoje buvo ir savanoriškumas pasirenkant šį padalinį. Jau pradėjus padaliniui pilnai funkcionuoti ne vienas karys atsisakė tarnauti tame padalinyje ir perėjo į mažiau rizikingas tarnybos vietas, kadangi sveikatai ir dažnai netgi  gyvybei rizika buvo labai aukšta.

 

          Padaliniui vadovauti buvo paskirtas Mokomojo junginio antros kuopos vadas Pranas Kasteckas. Jis pradėjo atranką iš dviejų tuo metu buvusių kuopų Mokomajame junginyje. Iš dviejų kuopų buvo atrinkta apie 14 jaunuolių kurie atitiko keliamus reikalavimus. Tačiau mokymo ir nuolatinių pratybų eigoje dėl asmeninių apsisprendimų ir dėl traumų nemažai karių natūraliai atkrito ir išliko tik trylika karių. Dėl konspiracijos kiekvienas karys turėjo slapyvardį kurį jis jau buvo įgijęs iš anksčiau arba tiesiog buvo kitaip interpretuojamas vardas. Kaip pavyzdys padalinyje buvo: voras, krabas, banginis, krokodilas, vikšrelis, arklys, varna ir pan. Tai labai pagelbėdavo kai reikėdavo komunikuoti per radijo stotis, kiekvienas puikiai žinojo kas į ką kreipiasi, o jei kas ir pasiklausydavo turėdavo kilti nemažai klausimų pavyzdžiui kas tas „snaigė“.

          Karių parengimui buvo pasirinkta „sąlyginai nuošali“ vieta Prienų rajone, Pociūnų aerodrome. Labai įdomu pažymėti, kad vienoje aerodromo pusėje buvo Sovietų kariuomenės desantininkų dalinys, o kitoje pusėje pirmas Lietuviškasis specialiosios paskirties būrys, todėl tai ir pažymėta „sąlyginai nuošali“. Daug įdomių atvejų yra nutikę kai vėjas besileidžiančius karius nupūsdavo į desantininkų teritoriją ir dar įdomiau būdavo kai jie ateidavo padėti „išsikrapštyti“ iš aukštesnių medžių. Bet tai tik vienas epizodas iš daugybės nuotykių patirtų Pociūnuose...grįžtant prie vietovės noriu pabrėžti, kad aerodromo pasirinkimas buvo neatsitiktinis. Pirma tai buvo labai patogu konspiraciniu požiūriu. Kariškiai apsimesdami, kad jie yra sportininkai (o tai buvo nesudėtinga, visi jauni, su vienodais treningais...tik trumpi visų plaukai išdavinėjo, kad tie sportininkai, kažkokie netokie ...) galėjo netrukdomai mokytis parašiutinio meno bei sportuoti. Kitas svarbus kriterijus buvo tas, kad padalinio karių perdislokavimas buvo planuojamas vykdyti tiesiai iš Pociūnų aerodromo į planuojamus sustiprinti pasienio ruožus. Lėtuvai, pilotai ir instruktoriai bei gyvenamosios ir mokymo vietos viskas buvo vienoje teritorijoje. Labai padėjo sportu užgrūdinti organizmai, kadangi prausimasis buvo šulinio vandeniu ir linksmiausia dalis buvo kai reikdavo eiti į dušą, kadangi vanduo į dušus buvo tiekiamas tiesiai iš šulinio dugno...žodžiu neprabėgus prieš tai kokių penkių kilometrų į dušą geriau neiti...

          Specialiosios paskirties oro desanto būrio (SPODB) paskirtis ir buvo numatyta, kad gavus informaciją apie planuojamą išpuolį ant pasienio objektų ar atskirų svarbių objektų padalinys tiesiai iš Pociūnų aerodromo būtų perskraidintas į objektą arba šalia jo ir desantuojamas. Būtent tam reikalui užtikrinti pagrindinis mokymas ir kovinis rengimas buvo sukoncentruotas parašiutiniam rengimui. Kalbant apie parašiutinį rengimą galima pabrėžti, kad instruktoriai buvo tikrai kvalifikuoti ir profesionalūs. Kariai turėjo galimybę „pagreitintu metodu“ mokytis parašiutinio meno su Lietuvos ir tuometinės Sąjungos čempionais kurie nepasididžiuodavo savo patirtį perteikti jauniems kariams kurie dažnai su dideliu pavydu žiūrėdavo į virtuoziškus judesius atliekamus laisvame kritime ar su sportiniais parašiutais ir svajodavo, kad kada norsd galės atlikti kažką panašaus. Nežiūrint į gana trumpą parengimo laikotarpį kuris su Pučo įvykių „pertrauka“ (spec. Padalinio kariai buvo atšaukti iš stovyklos dalyvauti gynybinėse operacijose Vilniuje ir už jo ribų) truko apie pusę su trupučiu metų SPODB kariai padarė kiekvienas virš šimto šuolių su parašiutais mokantis šokti į mišką, vandenį, iš labai žemo aukščio ir atvirkščiai iš labai aukštai.

          Nemažesnis dėmesys buvo skiriamas fiziniam rengimui. Kiekvieną dieną (labai dažnai kelis kartus per dieną neskaitant sportinių žaidimų) būdavo treniruotės iš kurių mažiausiai viena buvo kovinės savigynos treniruotė. Linksma situacija buvo kai iš Mokomojo junginio atėjo nurodymas laikyti fizinius normatyvus ir Pranui Kasteckui buvo pavesta priiminėti iš spec. padalinio normatyvus. Rezultatas buvo toks, kad Pranui tiesiog atsibodo skaičiuoti atsilenkimus ir atsispaudimus kuriuos kariai galėjo daryti nors ir pusdienį, o kai reikėjo prabėgti penkis kilometrus laikui tai paskutinis karys atbėgo apytiksliai per 18 minučių. Jei ant desantininkų mokomojo nusileidimo tramplyno kažkam reikdavo ilgai lipti atsispiriant rankomis kojomis, tai spec padalinio kariams tai buvo leista daryti tik rankomis, kad lengviau tai perteikti įsivaizduokite apie 10 metrų aukščio metalinį statinį su metaliniais laipteliais ir jais užlipti reikia ne iš viršaus, bet kabant iš apačios ir tik rankomis. Reikalas tas, kad nukristi buvo nerekomenduotina nes sulaužyta koja ar minimum ranka buvo garantuota. Jaunatviškumas, energija, nenugalimas noras būti „kiečiausiems“ darė karius tikrai stipriais ir išvermingais.

         Nemažai laiko praleido kariai treniruodamiesi Pociūnų pušynuose, skraidydami virš nuostabių Nemuno kilpų su parašiutais. Daug įvairių laimingų ir nelabai laimingų įvykių įvyko. Trys kariai susilaužė kojas, keli kariai nepakėlė įtampos ir išėjo savo noru. Nemažai karių traumavosi per nelaimingus nusileidimus, tačiau kaip rezultatas padalinys buvo suformuotas ir panaudotas keliose operacijose, o vėliau perskirstytas į padalinius ir išskaidytas po Lietuvos kariuomenę.

         Pažymėtina, kad specialiosios paskirties būrio kariai buvo siunčiami perimti OMON bazės, KGB pastato, Visagino rajone Sovietinius karinius objektus. Padalinio kariai dažnai būdavo naudojami kaip greito reagavimo padalinys sustiprinant arba palaikant vykdomas operacijas. Tai buvo priešakinis arba atvirkščiai dažnai nematomas padalinukas kuris būdavo „metamas“ kai reikėdavo netradicinių ir dažnai radikalių sprendimų. Šie kariai buvo visada pasiryžę, bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis įvykdyti jiems nustatytas užduotis.

          Labai gaila, kad gyvenimas ne visiems laimingai ir sėkmingai susiklostė. Kariai kurie yra labai aktyvūs turėtų būti nuolat išnaudojami, kad neturėtų galimybės „nereikalingam laikui“. Ne vienas karys pasuko kitu keliu ir savo įgūdžius panaudojo ne tam kam buvo mokytas ir nelaimei teko atlikti net nelaisvės atėmimo bausmes, kiti kariai pasiliko Lietuvos kariuomenėje ir asimiliavosi prie kasdieninės rutinos. Vienas iš šaunių karių Edgaras Kopcikas žuvo vykdydamas parašiutinį šuolį per pasirengimą parodomosioms varžyboms Vingio parke Vilniuje 1992 metais balandžio 27 dieną.

          Kiekvienas metais balandžio 28 dieną padalinio kariai ir bendražygiai renkasi Antakalnio kapinėse kur palaidotas Edgaras Kopcikas ir aplankę jo kapą bei pasidaliję prisiminimais vyksta pas Edgaro mamą Birutę Kopcikienę kur dalijasi prisiminimais apie Edgarą ir laikus, laikus kai jie visi buvo kartu, buvo sveiki, linksmi, nutrūktagalviai, jauni ir ištikimi. Ištikimi savo bendražygiams, ištikimi savo vadams, ištikimi sau.

199707

Komentarai   

0 # Pranas Kasteckas 2011-04-25 12:28
Didelis ačiū už labai gražų straipsnelį. Labai gerai, kad yra tie žmonės kurie primena tuos laikus, nes labai jau greit viskas pasimiršta. Su didele pagarba Francas
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # Paulius Alminas 2011-05-01 23:08
Dėkui už straipsnį, buvo įdomu skaityti apie tokius šaunius vyrukus.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+1 # erikas zentelis 2011-07-19 22:13
dekoju visiems kas neuzmirso musu,tai buvo laikai kuriu as neuzmyrsiu,aciu visiems instruktoriams, pranui kasteckui ir burio draugams.jei kada,neduok dieve atsitiktu kas,as grysiu,kad buti su jumis visais kartu.as myliu jus visus ,jus patis geriausi.krokas
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # Valdas Kulevičius 2012-08-04 18:51
Gaila kad mes nevisi.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti