FaceBook  Twitter

„Tėvynės meilė tebus mums vadovas.“

alt

Augau tremtinio šeimoje, nedideliame Lietuvos miestelyje  Kuršėnai. 1945 m. visa mano tėčio šeima buvo ištremta į Sovietų Sąjungos lagerį Sibiro platybėse. Sunku įsivaizduoti, ką tremtyje išgyveno mano seneliai. Tačiau manau, kad jiems buvo kur kas sunkiau gyventi vėl sugrįžus į Lietuvą. Susitaikyti su melu, kuris graužė jų sąžines visą laiką iki Lietuva tapo vėl nepriklausoma. Juk mano senelis tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, V pėstininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulke, o jo brolis buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys.

Mūsų namuose puikavosi molinis nepriklausomos Lietuvos herbas. Neįsivaizduoju, kaip mano tėčiui pavyko išvengti bausmės. Mat ankščiau už tokius dalykus žmonės buvo persekiojami sovietų saugumo. Tėtis nieko nepasakojo man apie anuos laikus. Tikriausiai norėjo apsaugoti nuo nemalonumų.

alt

Papūtus laisvės vėjams mūsų tautoje, įsižiebė nauja viltis. Mes galime tapti nepriklausomi! Kai buvau šaukiamojo amžiaus, mane pradėjo raginti sovietų kariuomenės mobilizacijos komisariatas. Tikėjomės, kad mums gal būt jau nereikės tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Juokaudavome: „Lietuvos bajorai okupantų kariuomenėje netarnauja“. Prieš lemtingus sausio įvykius, sovietų komisariatai sujudo smarkiau ir pradėjo mus raginti griežčiau. Atvykdavo ieškoti į namus, palikdavo gąsdinančius laiškus tėvams. Teko šiek tiek laiko slapstytis pas giminaičius. Ačiū Dievui, galiausiai Lietuva įgavo visišką nepriklausomybę.

1991 m. lapkričio 26 d. mane pašaukė į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, Mokomojo junginio II-ąją kuopą. Mokomasis junginys buvo padalintas į dvi kuopas. Pirmajai kuopai vadovavo Rimantas Baltušis, o antrosios kuopos vadas buvo Pranas Kasteckas. Junginio vadas – Česlovas Jezerskas, o štabo viršininkas – Algis Vaičeliūnas. Į Vilniaus Kapsų g. 44  atvykome jau vakare. Gavome naują aprangą. Savo širdyje jaučiau ir džiaugsmą, ir nežinios nerimą kartu. Sunku tuo patikėti – mes nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai. Pirmomis dienomis mano mintyse knibždėjo mūsų vyresniųjų brolių, pusbrolių ir draugų neigiamos patirtys iš sovietų kariuomenės. Greitai šios mintys išsisklaidė. Mūsų jaunose širdyse degė visai kita motyvacija.

alt

Pirmasis rytas. Garsus balsas: „Kuopa kelt!“ Mūsų visų akys buvo didelės ir išsigandusios. Mikliai apsirengę, išbėgome į stadioną rytinei mankštai. Vadai tą rytą buvo negailestingi mums. Visą savaitę skaudėjo raumenys ir braškėjo kaulai. Mūsų jauni kūnai nebuvo pripratę prie tokios disciplinos ir tokio fizinio krūvio. Vadams reikėjo įdėti daug pastangų, kad sulaužytų mūsų jaunystės išdidumą ir puikybę. Rikiuotės, sargybos, kovinės savigynos ir karinės disciplinos pagrindų išmokome per fizinius ir jėgos pratimus. Yra toks posakis: „Neįeina per galvą, įeis per kojas“. Mums tai buvo labai aktualu. „Ant krumplių!“ – šią komandą labai aiškiai ir gerai suprasdavome. Visada jautėme mūsų vadų tėvišką „rūpestį“. Žinodami, kad jie yra pirmieji kariai, parlamento gynėjai, kurie aukojo savo gyvybes dėl laisvos ir nepriklausomos mūsų šalies, mes gerbėme juos ir jais didžiavomės. Norėjome būti kaip jie.

Tarnybos metu, be rikiuotės ir kovinės savigynos, vykdėme Lietuvos valstybės strateginių objektų apsaugą. Dar nepasitraukus iš Lietuvos sovietų kariams, sargybos metu mums tekdavo būti itin budriems. Budėjimo metu oro uoste, geležinkelio ir autobusų stotyse stebėdavome, kad nebūtų dislokuojama papildomai sovietų karių. Saugojome buvusį KGB pastatą, esantį šalia Lukiškių aikštės. Sovietmečiu daug žmonių ten buvo nuteista ir nužudyta.

alt

1992 m. birželio 6 d. Mokomajam junginiui buvo suteiktas „Geležinio vilko“ vardas ir jis įgavo naują statusą. Netrukus batalioną perkėlė į Rūdininkus. Šiuo metu ten yra dislokuotas vienas iš Vidaus reikalų ministerijos dalinių.

1992 m. lapkričio 02 d. mus paleido į atsargą. Mes – pirmojo šaukimo kariai, didžiuojamės, kad buvome vieni iš pirmųjų atkurtos ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenės privalomosios karo tarnybos kariai. Po tarnybos grįžome namo suvyriškėję ir labiau užaugę vidumi. Giliai savo širdyse jautėme, kad laukia nelengvas ir pilnas iššūkių kelias kuriant nepriklausomą mūsų valstybę. „Tėvynės meilė tebus mums vadovas.“  

 

Pagarbiai

vyr. srž. Vitalijus Beconis

  

Komentarai   

+1 # Audrius Demenius 2011-02-02 17:28
Geras straipsniukas, dėkui Vitalijau.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # Pranas Kasteckas 2011-02-02 19:16
Geras straipsnis.
Man labai patiko. Pamatęs nuotraukas grįžau į tuos laikus.
Ačiū Vitalijau.
Su Pagarba. Pranas.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+1 # majeris milevicius 2011-02-07 14:37
puiku.pagarba Vitalijau.idomu s straipsnis.geri prisiminimai ziurint nuotraukas.su pagarba Marius
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # Gintaras Vidzickas 2011-02-09 08:03
Šaunuilis, priminiai l;aikus kai buvau "Geležinio vilko" būrio vadas
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # Aleksiejus Gaizevskis 2011-03-09 14:57
o as buvau skyrininkas, dabar skyriaus virsininkas - ne daug pazengiau :lol:
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti