Sveikiname ats. psk. Eriką Žentelį gavus Lietuvos Kariuomenės ženklą "parašiutininko sparnai" su trimis žvaigždutėmis.

Primename, kad tokį ženklą gauti ir teisę jį nešioti gali tikrai ne kiekvienas. Kiekviena žvaigždutė pažymi ir įamžina vieną iš sudėtingų šuolių kurį yra atlikęs parašiutininkas.

Atsargos puskarininkis ir vienas iš pirmūjų Lietuvos valstybės gynėjų Erikas Žentelis yra atlikęs virš 156 parašiutinių šuolių įvairiomis ekstrmaliomis sąlygomis. kiekvieną žvaigždutė parodo, kad karys yra atlikęs iš žemo aukščio, labai didelio aukščio, kontroliuojamus šuolius į vandenį, mišką ar miestą. Erikas Žentelis yra atlikęs visus specialaus padalinio kariui keliamus reikalavimus bei parašiutinius šuolius.


Įvadas

                       Tarnybą pradėjau 1991 metų sausio 3 dieną. Sausio įvykius žinau ne iš prisiminimų, istorijos vadovėlių, bet iš tikros, gyvenimiškos, savo patirties. Man buvo spetyniolika metų kai prisijungiau prie laisvės kovotojų gretų, sovietinių kalaborantų dar buvome vadinami „riebūs Lansbergio katinai“, „samdomi žudikai“, ir paprasčiausiai – „teroristai“. Na dėl riebumo tai per pirmą savo tarnybos mėnesį būdamas 188 cm. Ūgio ir sverdamas 73 kilogramus sugebėjau numesti dar 8 kilogramus...“labai jau „kūdas“ katinas buvau. Dėl samdomo žudiko...tai buvau daugybę kartų atkalbinėjamas išeiti nei pasilikti, kadangi mano vadai vis „mindavo man ant sąžinės, kad aš dar jaunas, ir man visas gyvenimas prieš akis, o vilčių išgyventi užpuolimo atveju buvo praktiškas nulis. Beje ir dėl užmokesčio...kai sužinojau, kad išmokės 200 rublių (infliacijos metu jie jau netubeturėj didelės vertės) be galo nustebau, nes man nuo pirmų dienų buvo pasakyta, kad visi mes čia esame savanoriai ir kaip laisva valia atėję taip galime ir išeiti, beje apie užmokestį sužinojau tik gal antrą savo tarnybos mėnesį. Tarp kita ko visą savo gautą atlygį (dar reikėjo pasiskolinti iš draugų) išleidau Gariūnų turguje – džinsams. Buvau spetyniolikmentis kaimo berniokas atvykęs į sostinę Vilnių, su palaikiais drabužėliais, tiesiai iš Utenos proftechninės mokyklos suolo, o aš taip sąžiningai neturėjau net kuo padoriai apsirengti. O juk reikėdavo patruliuoti, infiltruotis į minią vykdyti specialias užduotis kurių metu dėvedavome civilią aprangą, o aš negalėjau savo „kaimietiškumu“ išsiskirti iš savfo kolegų „miesčionių“. Galų gale juk kartais norėdavosi su panelėmis ir į pasimatymą nueiti...

 

 Mes kaip „teroristai“ neturėjome nei tiekimo linijų, nei fundamentalistinių idėjų, bet tikrai turėjome stiprų patriotiškumo jausmą. To jausmo dėka mes išsilaikėme per sausio, pučo įvykius, dalyvavome eilėje operacijų kurios dabartiniu suvokimu buvo visiškai savižudiškos. Mes įkūrėme Lietuvos kariuomenės pagrindus, įdiegėme tradicijas ir dauguma iš mūsų pasitraukėme į šešėlį. Nemažai kolegų liko tarnauti Lietuvos kariuomenėje, vieni pasirinko mokslus ir tapo karininkais, kiti pasirinko seržantiją. Labai nebedaug beliko šių dienų kariuomenėje tų senūjų vilkų. Vieni išėjo į civilį gyvenimą savo noru, kitiems sveikata nebeleido toliau tęsti tarnybos, o dar kiti pasirinko civilio gyvenimo įpatumus. Šiai dienai yra nemažai įvairių organizacijų vienijančių buvusius karius, tačiau jei sąžiningai tai pati efektyviausia yra ta, kuri nėra įregistruota ir vadinama tiesiog draugyste...Nepriskiriu savęs jokioms grupuotėms, jokioms radikalioms organizacijoms. Didžiuojuos tuo, kad Dievas man suteikė galimybę savo jaunystę paaukoti tokiam garbingam tikslui kaip Geležinio Vilko brigados kūrimui ir prisidėti prie dabartinės Lietuvos kariuomenės vystymosi ir  toliau tarnauti tam kuo aš tikrai tikiu bei didžiuojuos. Mano gyvenimo ir tarnybos principai nesikeitė per visą mano tarnybos laiką tai tarnyba užtikrinanti savo šalies saugumą bei pilietinę . gynybą. Savo trumpuose prisiminimuose noriu pasidalinti ne savo „žygdarbiais“, bet tais jausmais, išgyvenimais, buitimi ir tiesiog prisiminimais apie savo bendražygius kurie ir buvo tikrieji didvyriai. Žmonės nuėję į praeities istoriją kurios dauguma nežino ar nebeprisimena. Mano prisiminimus atgaivinti labai padėjo Artūro Katiliaus knyga „Mokomasis Junginys“. Ypatingai prie to prisidėjo karių asmeniniai prisiminimai. Tikiuos, kad ši, sekanti knyga apie Geležinio vilko brigadą bei jos kūrimosi ištakas, bus labai grąžus tesinys karių prisiminimų ciklo kuris mums visiems vėl atgaivins malonius prisiminimus, pakels dulkes nuo užmaršties šydo ir išryškins kovos bičiulių vardus ir suteiks daug malonių skaitymo akimirkų visiems skaitytojams kurie domisi savo šalies kariuomenės kūrimosi pradžia.

Sveiki brangūs bičiuliai,

     Kaip jau buvo rašyta anksčiau, Artūras Katilius pradėjo rašyti knygą apie Geležinio vilko kūrimąsi. Primenu, kad pirmoji knyga buvo apie Mokomąjį Junginį. Mes savo ruožtu turime kiekvienas prisidėti pačiu didžiausiu savo indėliu tai yra savo prisiminimais. Kauniečiai bei Marijampoliečiai jau įsipareigojo pradėti prie šio darbo...

     Aš jau pradėjau rašyti savo atsiminimus ir supratau, kad daugelyje vietų aš tiesiog nebepamenu kas ir kokiose pareigose, buvo...net žmonių pavardes pamiršau. Bet juk tam ir skirti prisiminimai, kad visa tai atgaivintume...

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos

Vilniaus apskrities skyriaus nariams

PRANEŠIMAS

 

Geležinio vilko būrelio nariai dalyvavo LKKSS organizuotame žygyje "Dzūkų kovų keliais". Jau ne pirmi metai kai LKKSS organizuoja pažintinius žygius mūsų Lietuvos Laisvės gynėjų - partizanų kovų keliais. Tai yra puiki galimybė nors tokiu būdu prisiliesti prie mūsų tautos garbingos istorijos kai atsirado didvyrių kurie nepabūgo gausaus priešo ir praktiškai visiško pralaimėjimo ir vistiek aukojosi už savo šventą tikslą - Lietuvos Laisvę...
 
Geležinio vilko būrelio nariai nori pasidalinti žygio foto akimirkomis su vilkų klubo skaitytojais...
 
nuotraukos Daliaus Boguševičiaus