alt

       1990-91 metų sankirta buvo svarbi ne tik visai Lietuvai, bet ir man pačiam asmeniškai. 1990 gruodžio mėnesį grįžęs iš sovietinės kariuomenės bandžiau įsidarbinti į pasienio tarnyba Utenos rinktinėje, tačiau prasidėję 1991 sausio 13 d. įvykiai viską sujaukė. Tuo metu aš nedalyvavau parlamento gynime, tačiau buvau gretose tų, kurie protestavo ir tuo pačiu saugojo Utenos pašto skyrių, nes jis turėjo tiesioginę telefono liniją į užsienį.

     Būdamas jaunas be darbo negalėjau ilgai gyventi be lėšų ir gavęs pasiūlymą be dvejonių vasario 7 d. įsidarbinau Biržuose. Tą pačią dieną įstojau į Biržų TGŠ savanorių gretas. Man pradėjus darbą, per bandomąjį laikotarpį darbovietėje (darbdavys neišleido) Biržų savanoriai vyko į parlamento apsaugą. Grįžus kolegoms pirmą kartą išgirdau apie „Geležinio vilko“ mokamąją kuopą. Apie šį padalinį buvo pasakojama su pagarba ir pavydu jo nariams. Tai manyje sužadino ambicijas – tapti „Geležinio vilko“ nariu, nes jau grįždamas iš sovietinės kariuomenės žinojau, kad būsiu Krašto apsaugos nariu, o dar atsiradus galimybei tapti elitinio dalinio nariu tai jau virš svajonių. Grįžę kolegos pasakojo apie „Franco“ (Pranas Kasteckas) treniruotes, o man truputį tekusiam praleisti laiko ant tatamio supratau, kad reikalai ten tvarkomi rimtai. Kolegos turėjo ir „Geležinio Vilko“ budėtojo telefoną. Nieko nedelsęs TGŠ vado paprašiau rekomendacijos. Atsakymas suglumino mane, nes buvo paaiškinta, kad aš esu per žemas ir į „vilkus“ priima tik supermenus. Tas manęs nenuramino ir paskambinau gautu tel. Nr. be rekomendacijos. Atsiliepė ............. „Francas“ ir trumpas atsakymas į mano klausimus: „atvažiuok ir pažiūrėsim ką gali“.

alt

Kauno mokomoji kuopas buvo suformuotas 1991 m. vasario-kovo mėn.. Į šia kuopą atėjo tie žmonės, kurie jau 1990 m. dalyvavo žaliaraiščių ir savanorių veikloje, saugojo svarbius valstybinius objektus, palaikė tvarką sąjūdžio mitinguose ir t.t. Taip pat daug Kauno mokomosios kuopos karių dalyvavo 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose (vieni kaip savanoriai gynė parlamento rūmus, kiti Kauno savivaldybę bei Sitkūnų radijo  stotį). Šioje kuopoje daugiausia buvo kauniečių, tačiau buvo karių ir iš kitų miestų (Jonavos, Kėdainių, Marijampolės, Druskininkų ir Kauno rajono).

 

 

 

alt

Nuotraukoje rodoma į autorių, likusieji tai spintos "sugyventiniai"

 

    Kol metų dulkės ir kitokie neigiami faktoriai pelenų pavidalu per kūno angas visiškai neišbarstė atminties likučių, bei pastūmėtas draugiško kai kurių tuos laikus menančių draugų pažado neįsileisti į rojų po mirties, pasistengsiu atkurti ir užfiksuoti kai kuriuos 1991/92 metų įvykius. Vieni jų įstrigo atmintin dėl jų nekasdieniškumo ar juokingumo. Kiti todėl, kad šiais laikais būtų tiesiog neįmanomi.


    Pirma užduotis.

    Jau senokai buvau šaukiamojo amžiaus ir gan aktyviai ieškomas atlikti pareigą „Didžiajam broliui“, ko visiškai nesiruošiau daryti. Užėjus į Šiaulių miesto Krašto apsaugos Departamento Komendantūrą sužinojau, kad Vilniuje yra toks Mokomasis junginys. Ten galima kariškų dalykų pramokti, gal po to ir profesionaliu kariu patapti.  Pagalvojau, kad ši „razbaininkų šaika“ man tinka, nes nuo mažumės buvau truputį „pačiuožęs“ dėl karybos. Žodžiu – mama atia! ir aš lekiu sostinėn (žinoma su pažadu, kad bus paskambinta ir apie mane papasakota).

    Vilnius. Aukščiausios tarybos Profsąjungų federacijos rūmai (dabartiniai 4 Seimo rūmai). Apsaugoje vaikiai su žalia, tikrai lietuviška uniforma. Išklauso, suderina, palydi pas vadą. Žmonių kabinete daug, sėdi, tariasi, kažin ką veikia, tai kuris čia tas vadas?. Pasakau kas toks esu, iš kur ir kokiu reikalu. Kuris čia vadas pasidaro aišku tuojau pat. Česlovas Jezerskas užduoda kelis klausimus ir lygtais viskas tvarkoje, bet... Kažkas iš sėdinčių balsu pasako – jis gi iš Šiaulių. Į šią frazę turbūt nesureaguoju tik aš vienas. Tada populiariai man išaiškinama, kad šiuo metu aš nesu pilnai pasiruošęs įstoti į Mokomąjį junginį, turiu grįžti namo (o kokio velnio?) viską apmastyti ir kartu įvykdyti pirmą vadovybės užduotį, kas praktiškai ir bus leidimas užsivilkti kario uniformą. Na galvoju – jokių problemų ir „jūra iki kelių“. Tik va kas per užduotis? Pasirodo elementaru. Kariams treniruojantis kovinės savigynos (Pranas gerai vaikydavo) reikalinga peilių ir pistoletų imitacija. Rėkyvoje prie Šiaulių veikė automobilinių padangų restauravimo cechas, kuriame ir buvo užsakyta pagaminti reikiama guminė „ginkluotė“. Va tą produkciją man ir buvo liepta parvežti. Išrašė įgaliojimą ir davė tiems laikams labai „prašmatnią“ didelę kuprinę „ūkiui“ susikrauti.

199109

 

          Iškarto po sausio įvykių kilo poreikis organizuoti profesionalesnę ir aktyvesnę gynybą, kadangi pagrindinis gynybinis barjeras ginantis ir saugantis Lietuvos Respublikos Aukščiausią Tarybą bei kitus svarbiausius objektus buvo Lietuvos žmonės. Žmonės negalėjo nuolat ir nenutrūkstamai budėti.  Jiems reikėjo toliau tęsti savo gyvenimą, darbus. Priešiškoms jėgoms tai būtų buvę tik į naudą, kad susilpnėjus gynybai, Sovietų sąjungos kariniai daliniai galėtų imtis veiksmų užgrobti LR valstybinius objektus. Kilo poreikis greitų bei mobilių kovinių grupuočių gebančių per minimaliai trumpą laiką atvykti į susitelkimo rajoną ir būti pasirengus bet kokio pobūdžio kovinei operacijai reaguojant į postų sustiprinimus ar neutralizuojant priešiškų pajėgų svarbiausius punktus.

          1991 metais Mokomajame junginyje buvo inicijuotas projektas sudaryti bei parengti nedidelį padalinį (būrio dydžio) kuris galėtų greitai ir efektyviai reaguoti teikiant greitą kovinę paramą pasienio postams, svarbiausiems valstybinems objektams užtikrinant jų apsaugą ir taip pat vykdyti svarbių asmenų apsaugą. Padaliniui taip pat buvo numatytos įvairios kitos užduotys kaip objektų užgrobimas, įkaitų laisvinimas ir pan. Personalą atrinkti buvo nelengva, kadangi laiko padalinio suformavimui praktiškai nebuvo, personalo pasirinkimui nebuvo labai daug, tačiau visgi kriterijai buvo nustatyti sekantys: fiziškai sitprūs ir ištvermingi, turintys sportinę patirtį koviniuose menuose bei pagal asmenines savybes nebijantys rizikuoti savo gyvybe ir sveikata asmenys. Nepaskutinėje vietoje buvo ir savanoriškumas pasirenkant šį padalinį. Jau pradėjus padaliniui pilnai funkcionuoti ne vienas karys atsisakė tarnauti tame padalinyje ir perėjo į mažiau rizikingas tarnybos vietas, kadangi sveikatai ir dažnai netgi  gyvybei rizika buvo labai aukšta.

1991 m. pradžio­je, po sau­sio įvy­kių, Aukščiau­sio­ji Ta­ry­ba pri­ima spren­di­mą dėl pir­mo­jo jau­nuo­lių šau­ki­mo į būti­nąją ka­ro tar­ny­bą. Krašto ap­sau­gos de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Aud­rius But­ke­vi­čius, vyk­dy­da­mas Aukščiau­sio­sios Ta­ry­bos spren­di­mą, sa­vo 1991 m. va­sa­rio 22 d. įsa­ky­mu Nr. 13 „Dėl mo­ky­mo pro­ce­so ge­ri­ni­mo“ su­jun­gė At­ski­rąją ap­sau­gos ir Gar­bės sar­gy­bos kuo­pas į vie­ną ben­drą jun­gi­nį, ku­ris pa­va­di­na­mas Mo­ko­muo­ju jun­gi­niu ir pa­da­li­ja­mas į 1-ąją ir 2-ąją kuo­pas. Jun­gi­nio va­du ski­ria­mas Čes­lo­vas Je­zers­kas, šta­bo vir­ši­nin­ku – Al­gis Vai­če­liūnas, I kuo­pos va­du – Ri­man­tas Bal­tušis, II kuo­pos va­du – Pra­nas Kas­tec­kas. Jun­gi­nys bu­vo kom­plek­tuo­ja­mas sa­va­no­rišku­mo prin­ci­pu. Tai­gi Mo­ko­ma­ja­me jun­gi­ny­je bu­vo pra­dėti reng­ti pir­mie­ji ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sky­ri­nin­kai, būri­nin­kai ir būrių va­dai – taip bu­vo ruo­šia­ma­si pir­mo­jo būti­no­sios ka­ro tar­ny­bos ka­rių pri­ėmi­mui. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad įkūrus šį jun­gi­nį pra­si­dėjo jau tik­ras gy­ve­ni­mas – griežta die­no­tvarkė, mo­ky­mai ir pra­ty­bos. Nors daug dėme­sio bu­vo ski­ria­ma fi­zi­niam pa­si­ren­gi­mui, bet ka­riai mo­kėsi ir šau­dy­ti, ir šok­ti iš lėk­tu­vo, ir tak­ti­nių gud­ry­bių. Ras­da­vo­si vis dau­giau ir gry­nai ka­riškų užduo­čių.