- Aprašymas
- Autorius Audrius Demenius
- Paskelbta: 2010 birželio 11
1991 m. pradžioje, po sausio įvykių, Aukščiausioji Taryba priima sprendimą dėl pirmojo jaunuolių šaukimo į būtinąją karo tarnybą. Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, vykdydamas Aukščiausiosios Tarybos sprendimą, savo 1991 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 „Dėl mokymo proceso gerinimo“ sujungė Atskirąją apsaugos ir Garbės sargybos kuopas į vieną bendrą junginį, kuris pavadinamas Mokomuoju junginiu ir padalijamas į 1-ąją ir 2-ąją kuopas. Junginio vadu skiriamas Česlovas Jezerskas, štabo viršininku – Algis Vaičeliūnas, I kuopos vadu – Rimantas Baltušis, II kuopos vadu – Pranas Kasteckas. Junginys buvo komplektuojamas savanoriškumo principu. Taigi Mokomajame junginyje buvo pradėti rengti pirmieji nepriklausomos Lietuvos kariuomenės skyrininkai, būrininkai ir būrių vadai – taip buvo ruošiamasi pirmojo būtinosios karo tarnybos karių priėmimui. Galima sakyti, kad įkūrus šį junginį prasidėjo jau tikras gyvenimas – griežta dienotvarkė, mokymai ir pratybos. Nors daug dėmesio buvo skiriama fiziniam pasirengimui, bet kariai mokėsi ir šaudyti, ir šokti iš lėktuvo, ir taktinių gudrybių. Rasdavosi vis daugiau ir grynai kariškų užduočių.
Mokomojo junginio kariai 1991 m. kovo 11 d. dalyvavo parade, skirtame pirmosioms Nepriklausomybės metinėms pažymėti. Po truputį mezgėsi tarptautiniai ryšiai. Pas mus mokytis atvyko grupė Latvijos karių. 1993 m. gegužės 27–28 dienomis Latvijoje įvyko pirmosios bendros Baltijos valstybių karinės pratybos. Jose dalyvavo Latvijos karinių pajėgų kuopa „Lūšys“, Estijos – „Kaukolės“ ir Lietuvos – lauko kariuomenės brigados „Geležinis Vilkas“ kariai.
1991 m. pabaigoje didžiulės permainos prasidėjo žlugus kariniam pučui Maskvoje. 1991 m. lapkričio 14 d. Mokomasis junginys buvo performuotas į Greitojo reagavimo motodesantinę brigadą. Tai buvo pirmas reguliarus Lietuvos kariuomenės dalinys, į kurį tuoj pat buvo pašaukti pirmieji būtinosios karo tarnybos kariai. Pirmuoju brigados vadu buvau paskirtas aš, brigados štabo viršininku – Valdas Tutkus.
1991 m. rugsėjo 1 d. Mokomojo junginio vado įsakymu Jurbarke buvo įkurtas greitojo reagavimo būrys. Būrio vadu paskiriamas Česlovas Šlėgaitis. Po kelių dienų įkurtas Raseinių greitojo reagavimo būrys. Būrio vadu paskiriamas Alius Bartulis. Spalio 24 d. susijungus šiems būriams buvo įkurta Jurbarko greitojo reagavimo kuopa, kuopos vadu paskiriamas Česlovas Šlėgaitis. Tų pačių metų pabaigoje Marijampolėje įkuriama Marijampolės greitojo reagavimo kuopa, kuopos vadu paskiriamas Linas Gudelevičius.
1991 m. gruodžio 1 d. Panevėžyje įkuriamas Karaliaus Mindaugo motodesantinis (dabar motorizuotasis) pėstininkų batalionas, bataliono vadu paskiriamas Algis Vaičeliūnas.
Gruodžio 3 d. Kaune, buvusios kuopos pagrindu (kuopos vadas Milevičius), įkuriamas Greitojo reagavimo rinktinės Kauno batalionas (dabar Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas), jo vadu paskiriamas Jonas Vytautas Žukas.
Tų pačių metų gruodžio 4 d. Vilniuje įkuriamas Greitojo reagavimo rinktinės Vilniaus motodesantinis batalionas (dabar Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas), netrukus batalionas perdislokuojamas į Rūdininkus ir bataliono vadu paskiriamas Pranas Kasteckas. 1991 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus potvarkiu krašto apsaugos kūrėjams buvo suteikti pirmieji karininkų laipsniai.
Atėjo 1992-ieji. Sausio 13-ąją, minint prieš metus vykusius tragiškus įvykius, už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę sausio–rugpjūčio mėnesiais, grupė brigados karių, savanorių ir pasieniečių buvo apdovanoti valstybiniais apdovanojimais. Apdovanojimus įteikė tuometinis Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Štai dar kelios datos, svarbios mûūsų kariuomenės istorijai.
1992 m. balandžio mėn. Karmėlavoje, Kauno raj., įkuriama Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ inžinerijos kuopa. Tų pačių metų birželio mėnesį įsigyjamas pontoninis tiltas su komplektu visos reikiamos technikos, kuri tampa pagrindine kuopos technika. Nuo 1992 m. daliniui vadovauja plk. J. Salickas.
1992 m. rugsėjo 29 d. Lauko kariuomenės brigados vado pulkininko leitenanto Česlovo Jezersko įsakymu Alytuje įkuriama Alytaus motodesantinė kuopa. Kuopa dislokuojama įvairiose vietose. Kuopos vadu paskiriamas Antanas Baniukevičius.
1992 m. sausio 2 d. Šiauliuose įkuriamas Kunigaikščio Vaidoto motorizuotasis pėstininkų batalionas (dabar Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos batalionas). Bataliono vadu paskiriamas plk. ltn. Vytautas Lukavičius.
Liepos 19 d. Klaipėdoje įkuriamas 7-asis dragūnų pamario gynybos batalionas (dabar Krašto apsaugos savanorių pajėgų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų mokomasis batalionas), Bataliono vadu buvo paskirtas kpt. Rimantas Baltušis (dabar amžiną atilsį).
Tais pačiais metais sausio 16 d. prie Jurbarko greitojo reagavimo kuopos prijungiama Raseinių kuopa. Šis įvykis davė užuomazgą Tauragės motodesantiniam batalionui, ir 1992 m. rugpjūčio 15 d. Tauragėje įkuriamas „Geležinio Vilko“ motodesantinis pėstininkų batalionas (dabar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kestučio motorizuotasis pėstininkų batalionas), kurio vadu paskiriamas mjr. Stasys Levulis.
Tų pačių metų birželio 6 d. Lauko kariuomenės Pirmajai motodesantinei brigadai suteikiamas „Geležinio Vilko“ vardas. Kitą, birželio 7 dieną, viena iš „Geležinio Vilko“ brigados kuopų jau vykdė kovinę užduotį – periminėjo Lietuvos–Lenkijos valstybinės sienos apsaugą iš sovietų pasieniečių. Kuopai vadovauti paskyriau Liną Gudelevičių ir išvykome į Lietuvos–Lenkijos pasienyje esančią Vištyčio užkardą. Suvokdamas ypatingą šio momento reikšmę (sovietų pasieniečiai tebesaugojo neegzistuojančią TSRS valstybinę sieną ir bet kurią akimirką galėjo kilti rimtas pasienio incidentas), kartu su mumis vyksta ir KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius. Tomis dienomis iš sovietų pasieniečių, nuo Vištyčio iki Kauknorio užkardų, buvo perimta Lietuvos–Lenkijos valstybinės sienos apsauga. „Geležinio Vilko“ brigados kariai taip pat aktyviai dalyvavo išvedant iš Lietuvos sovietinę kariuomenę ir perimant jos paliekamas teritorijas bei pastatus.
1992 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu Nr. I-3055 Lauko kariuomenės Motodesantinės greitojo reagavimo brigados vadu patvirtinamas pulkininkas leitenantas Česlovas Jezerskas.
Per 1992 metus sukuriami ir ima funkcionuoti 6 brigados batalionai, kurie buvo dislokuoti Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Tauragėje, ir dvi kuopos – Alytuje ir Marijampolėje, kurių pagrindu buvo suformuoti batalionai. Brigadoje, be Garbės sargybos orkestro, funkcionavo ir inžinerinė bei komendantinės kuopos, kurios taip pat, kaip ir Alytaus bei Marijampolės kuopos, batalionais tapo vėliau. Tais pačiais metais, siekiant užtikrinti Lietuvos kariuomenės tradicijų tęstinumą, batalionams suteikiami tarpukario Lietuvos pėstininkų pulkų vardai.
Nors 1993 m. pradžioje Lietuvoje dar buvo ir svetimos kariuomenės dalinių, sava, lietuviška kariuomenė toliau sparčiai žengė į priekį – augo kiekybiškai, tobulėjo kokybiškai.
1993 m. kovo 1 d. Marijampolėje vietoj buvusios greitojo reagavimo kuopos įkuriamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio motorizuotasis pėstininkų batalionas (dabar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas). Po mėnesio, balandžio 5 d., Vilniuje, siekiant užtikrinti Krašto apsaugos ministerijos pastato ir kitų objektų apsaugą, Lauko kariuomenės brigados komendantinės kuopos pagrindu įkuriamas ir Atskirasis komendantinis batalionas (dabar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas).
Pagaliau atėjo ilgai laukta 1993 m. rugpjûèio 31-oji. Vėlų vakarą iš Lietuvos traukiniais išvyko paskutinieji Rusijos kariuomenės daliniai.
1993 m. rugsėjo mėn. Alytuje įkuriamas atskirasis taikos palaikymo batalionas motodesantinės kuopos pagrindu, o gruodžio 29 d. Alytuje įkuriamas Alytaus motodesantinis batalionas. Nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. batalionui vadovavo plk. ltn. Antanas Ramaška.
Dar kartą turiu paminėti šią Lietuvai svarbią datą – 1993 m. rugpjûèio 31-oji. Kaip tik šią mes turime nulenkti galvas prieš mūsų tėvus ir senelius, pasipriešinimo kovų dalyvius, nes tik jų begalinio laisvės troškimo įkvėpti mes užbaigėme jų pradėtą kovą. Lietuva tapo visiškai laisva, de facto pasibaigė Lietuvos okupacija. Lietuvos kariuomenė galėjo stiprėti ir tobulėti jau visiškai laisvoje šalyje.
Iš brigados generolo Česlovo Jezersko pristatymo konferencijoje "Krašto apsaugai - 15 metų"