FaceBook  Twitter

TREČIAS DRAGŪNŲ „GELEŽINIO VILKO“ PULKAS

 

 

 

Kovų su lenkais įkarštyje 1920m. baigiantis, ypač Želigowskiui užėmus Vilnių. Lietuvoje labai pakilo karingos nuotaikos. Sumanyta steigti kavalerijos dalė ją tradiciškai surišant su Vilniumi. Steigiamojo Seimo atstovas kpt. Ladas Natkevičius pasiūlė organizuoti iš savanorių raitininkų šimtines, pavadinant jas Geležinio Vilko šimtinėmis. Neilgai trukus, tų šimtinių kareivius pradėta vadinti tiesiog vilkais.

Pirmoji šimtinė pradėjo steigtis 1920m. spalio 6-7d. Aukšt. Panemunėje, bet spalio 16 d. persikėlė į Raudondvarį. Šimtinės vadu buvo  paskirtas kpt. L. Natkevičius. Savanorių pradžioje buvo nedaug, bet tai buvo daugiausia labiau apsišvietę žmonės. Spalio 22d. šimtinė gavo kiek lengvų ginklų, balnų ir 13.000 auksinų. Spalio 31d. šimtinėje jau buvo 10 karininkų, 129 vilkai ir 12 arklių. Lapkričio 1d. Šimtinė perėmė plk. Litvinas. Lapkričio 10 d. šimtinė jau suskirsyta į 4 būrius, joje yra 10 karininkų. 175 vilkai ir 21 arklys. Ji augo ir toliau: lapkričio 30 d. joje buvo 10 karininkų, 307 vilkai ir 125 arkliai, ryšių komanda ir nerikiuotės komanda.

Gruodžio 7 d. KAM raštu Nr.5671 šimtinė performuota į 3-ą Raitininkų Geležinio Vilko pulką. Plk. Litvinas pasiliko pulko vadu, o kpt. L. Natkevičius paskirtas pulko vado padėjėju. 1921m. Sausio mėnesio pulko dokumentuose pažymėta, kad pulką piniginėmis aukomis rėmė įvarios visuomeninė organizacijos. Pulke tuo metu tarnavo poetas Kazys Binkis, parašęs žodžius greit išplitusiam „Geležinio Vilko maršui“. Pulke organizuojama griežikų komanda ir kulkosvaidžių komanda, kuri buvo priskirta prie 1-o Eskadrono, turėjusio būti parengty išvykti frontan. Buvo ir nemalonumų: pulke tarnavę du broliai vokiečiai karininkai Brandenburgai iš pulko pabėgo, išsivesdami ir 2 nerikiuotės arklius.

 

1921.I.25 d. 1-as Eskadronas ( 5 karininkai, 132 vilkai ir 139 arkliai) išvyko į frontą Utenos apskrityje.

Galima teigti, kad pulkas puikiai vykdė savo užduotį fronte, nes „Geležinio Vilko“ pulkas sukėlė nemaža įspūdžių ir padarė triukšmo visoje Lenkijoje. Kurį laiką lenkų spaudoje apie „Geležinį Vilką“ tik ir buvo rašoma: rašė įvairiausių būtų ir nebūtų dalykų, taigi neigiamai veikė karių psichologiją. „Geležinio Vilko“ pulkas gąsdino lenkų karius, o kiekvienas „Geležinio Vilko“ kareivis lenkams vaidenosi „železniaku“[1]

Toliau pulkas gyveno normalų gyvenimą: vyko mokymas, papildymas žmonėmis ir arkliais. Spalio pabaigoje pulkas perkeltas į Vilkaviškį. Tuo metu pulke jau buvo 3 pilni eskadronai ir 4 komandos, iš viso 618 žmonių ir 450 arklių.

Prieinamuose rašytiniuose šaltiniuose tai neminima, bet iš gyvųjų liudininkų prisiminimų žinoma, kad pulkas turėjo labai skirtingą uniformą. Kepurės buvo juodu priekiu ir žaliu viršumi. Kepurės priekyje buvo įsegtas didokas balto metalo vilko galvos ženklas, o virš ženklo – baltų ašutų ar šerių pluoštas. Žiemą, vietoje ilgų milinių, vilkai turėjo trumpus kailiniukus. Kada ta uniforma buvo įvesta, nustatyti nepavyko.

1922m. IV. 4 d. pulkas gavo naują, jau trečią, pavadinimą: 3-as Dragūnų Geležinio Vilko pulkas. Balandžio 16 d. paskirta pulko švente.

1922m. Lapkričio pradžioje pulkas iš Vilkaviškio buvo iškeltas ir per Kauną, Jonavą, Ukmergę, Kovarską nužygiavo į savo naują stovimą vietą Anykščiuose.

1923m. Sausio 1d. pulke buvo 3 eskadronai ir 5 komandos (kulkosvaidžių, ryšių, griežikų, technikos ir štabo), iš viso 755 dragūnai ir 436 arkliai.

Padėčiai atslūgti, priešo puolimų nebenumatant, karo vadovybė nutarė vieną kavalerijos pulką išformuoti. 3-as Dragūnų Geležinio Vilko pulkas buvo išformuotas nuo 1923m. gruodžio 31 dienos. Kavalerijos brigados vadas įsakė perduoti 1. Husarų pulkui 3., 4. Ir kulkosvaidžių eskadronus, o 2. Ulonų pulkui – visus kitus pulko likučius su 1. Ir 2. Eskadronais. Pulko likvidacinė komisija turto ir administracijos perdavimą baigė 1924. II. 15 d.

Politinei padėčiai Europoje vėl įsitempus , stiprinant mūsų kariuomenę, buvo atgaivintas ir 3.  Dragūnų Geležinio Vilko pulkas. 1935. VIII.15 d. išleistas pirmasis įsakymas, kuriame skelbiama pulko atsikūrimo pradžia, pareigūnų paskirstymas ir įvairūs vidaus tvarkos reikalai. Pulkas pradėjo atsikūrimą Tauragės dvare, kur jau liepos 29 d. atvyko paskirtasis pulko vadas gen. Št. Plk. A. Rėklaitis, iš ulonų pulko paskirtas mjr. Kaminskas ir iš husarų pulko – ltn. Gasėnas. Rugpjūčio 6 d. iš husarų pulko atvyko 14 kareivių ir 11 arklių, o iš ulonų pulko – 13 kareivių. Iš tų pačių pulkų buvo išskirti ir kiti pulko pareigūnai, kareiviai, arkliai ir turtas, kurie atvyko vėliau, kai buvo aptvarkytos patalpos. Jau spalio 23d. buvo atgaivinto pulko pirmoji jaunųjų kareivių priesaika, spalio 29 ir 30 d. paleisti pirmieji atsarginiai, o lapkričio 4 ir 5 d. atvyko pirmieji naujokai.

Pulko būstinė buvo Tauragės dvare, o atskirti jo daliniai 1936 metais stovėjo Klaipėdos krašte, Katyčiuose ir Macikuose. Smulkesnių žinių apie atkurtą pulką labai maža. Iš 1936 rugpjūčio 18 d. „Karyje“ išspausdintos ltn. Gudelevičiaus korespondencijos matyti, kad pulkas jau buvo įsitraukęs į normalų gyvenimą. Visas pulkas atlikinėjo lauko pratimus, karininkams ir puskarininkiams buvo rengiami taktiniai žaidimai prie žemėlapių, skaitomos paskaitos ir pranešimai iš karinės srities. Pulkas buvo stiprus šaudymo ir raitųjų sporto srityse, turėjo savo skaityklą, kareivių biblioteką, kino aparatūra, kariams buvo rengiami koncertai ir vaidinimai. 1938 m. pulkas galutinėn nuosavybėn laimėjo Respublikos Prezidento pereinamąją dovaną kavalerijos pulkams, o pulko karininkai galutinėn pulko nuosavybėn laimėjo kavalerijos viršininko pereinamąją dovaną už šaudymą iš pistoletų.

Pulko šventė buvo rugpjūčio 15 d. 1937 m. pulko šventės dieną pulkui buvo iškilmingai įteikta vėliava su įrašytu pulko šokiu „ Kovon dėl Lietuvos laisvės ir garbės“.

Pulko vadai buvo iki išformavimo: kpt. L. Natkevičius, plk. Litvinas, plk. Ltn. Rimašauskas, plk. Ltn. Gedgaudas kpt. Lepecha, o atgaivinus, gen. Št. Plk. A. Rėklaitis ir gen. Plk. P. Žilys.

Archyvuose drs trumpai minimas mokomasis eskadronas, įsteigtas 1925. XII.15d. ir išformuotas 1927.VI.1d. Jo stovimoji vieta, sudėtis ir kt. neminima. Jo vadai buvo mjr. Pomarnackis ir kpt. Bačkus.

 

DRAGŪNAI

 

1934.V.1d. „ Vyriausybės Žinių“ Nr. 442 buvo paskelbtas Dragūnų tarnybos įstatymas, o 1935.IX.18d. „Vyriausybės Žinių“ Nr.498 buvo paskelbtos Dragūnų tarnybos įstatymui vykdyti taisyklės. Šiuo įstatymu ir jam vykdyti taisyklėmis steigiami ir tvarkomi dragūnai nebuvo tie patys dragūnai, kurie tarnavo reguliariosios kariuomenės 3.dragūnų Geležinio Vilko pulke. Įstatymas juos apibrėžė esant vietinę raitelių tarnybą, kitaip jie dar buvo vadinami teritoriniais dragūnais.

Dragūnų tarnybon galėjo būti imami vyrai, kurie privalėjo atlikti karinę prievolę. Jie turėjo paduoti tuo reikalų prašymą komendantui, o jau tarnaujantieji kariuomenėje- savo pulko vadui. Jie turėjo turėti priemones išlaikyti arklį, taigi pirmoje eilėje ūkininkai. Priimti dragūnais, turėjo ištarnauti tikrojoje karo tarnyboje 7 mėnesius ir lygtinėse atostogose- 7 metus, kurių metu kasmet galėjo būti šaukiami vienam mėnesiui karo pratimų atlikti. Iš tikrosios tarnybos lygtinėms atostogoms leidžiam dragūnui buvo duodamas arklys, balnas, uniforma, arklio šarvuotė ir kardas. Gautą arklį dragūnas galėjo naudoti ūkio darbams. Uniformas buvo bendra kavalerijos, dengiamos spalvos, tik kepurė buvo geltona.

Plačiau dragūnų tarnybos tvarka matoma aukščiau minėtame įstatyme ir jam vykdyti taisyklėse, kurie išspausdinti šios knygos pabaigoje atskiru priedu.

 

KAVALERIJOS VADOVYBĖ

 

1921.I.25d. įsakymu kariuomenei Nr. 3 steigiamas I raitelių divizijos štabas. Pradžioje tam štabui buvo numatyta tik rikiuotės ir intendantūros dalys ir ryšių komanda, tačiau jau rugpjūčio 1d. Štabo etatai buvo praplėsti. Dabar etatai numatė, kad štabą sudaro rikiuotės ir intendantūros dalys, ryšių komanda, radijo ryšių komanda, mokomasis eskadronas ir mokomoji kalvė.

Divizijos štabas susiorganizavo Kaune, vėliau persikėlė į Anykščius, pulkams atvykus į savo nuolatines stovėjimo vietas, štabas persikėlė į Vilkaviškį, kur ir pasiliko iki išformavimo.

Divizijos vadu buvo paskirtas gen. Ltn. Skomskis, štabo viršininku vyr.ltn. Grinius, adjutantu ltn. Kibirkštis. Išformavus 3. Dragūnų Geležio Vilko pulką, kavalerijos divizijos štabas performuojamas į atskirą kavalerijos brigadą. Brigados vadu ir toliau liko gen.ltn. Skomskis, štabo viršininku paskirtas plk.ltn. Jackevičius, o adjutantu vyr.ltn. Kibiršktis.

1926 m. krašto apsaugos ministerio įsakymu Nr. 3, atskiros kavalerijos brigados štabas informuojamas ir gen.ltn. Skomskis skiriamas kavalerijos inspektorium. Ūkio ir administracijos atžvilgiu inspektoriaus žinioje esantieji pulkai priklausė ne jam, o II karo apygardai. Inspektoriui pulkai priklausė tik rikiuotės ir mokymo atžvilgiu. 1926.VIII.19d. kavalerijos inspekcija panaikinama, inspektorius gen.ltn. Skomskis paleidžiamas iš kariuomenės. Kavalerijos pulkai pereina visiškai II karo apygardos viršininko valdžion.

1921 m. pradžioje prie divizijos štabo buvo suformuotas mokomasis eskadronas, tačiau praktika parodė, kad toks mokomasis eskadronas paruošia netinkamus puskarininkius, neturinčius nieko bendra su pulkų tradicijomis ir papročiais. Dėl tos priežasties 1924.I.1d. šis eskadronas buvo išformuotas ir vietoje jo pulkuose suformuotos mokomosios komandos, tačiau ir jos egzistavo tik iki tų pačių metų gruodžio mėnesio, kada ir jos buvo išformuotos ir buvo įsteigtas atskiras mokomasis eskadronas, kaip savaranki dalis.

1927.I.4 d. kavalerijos inspekcija buvo atkurta ir inspektorium paskirtas gen.št.mjr. Povilas Plechavičius, adjutantas vyr.ltn. Labutis ir vyr.ltn. Andriūnas.

1927.VI. 1d. atskiras mokomasis eskadronas galutinai panaikintas ir prie pulkų suformuotos mokomosios komandos.

1927.VIII.31 d. kavalerijos inspekcijos etatai panaikinami ir vietoje kavalerijos inspektoriaus įvedama kavalerijos viršininkas su štabu. Kavalerijos viršininku ir toliau pasiliko gen.št.plk.P. Plechavičius, rikiuotės adjutantu vyr.ltn. Andriūnas. Liepos 22d. kariuomenės intendantūros adm.vyr.ltn. Sikorskis buvo paskirtas Prancūzijos aukštąją kavalerijos mokyklą baigęs kpt. I. Kraunaitis.

Ši naujoji kavalerijos vadovybė energingai griebėsi tvarkyti kavaleriją. Trumpu laiku buvo paruoštos mokymo programos mokomosioms komandoms, naujokams ir kareiviams mokyti, vėliau toa programos buvo vis tobulinamos, leidžiamos instrukcijos. Sudarytos pulkų organizacijos ir ginklavimo lentelės, pulkai perorganizuoti, laikantis naujų etatų. Buvo tobulinama žmonių ir arklių šarvuotė, išdirbdami naujo tipo balnai. Buvo rūpinimasi kavaleriją aprūpinti reikalingomis techniškomis priemonėmis ir mokymo įrankiais. Susirūpinta rengti kavalerijos statutus, kurių jį lyg tol neturėjo.

Nors mūsų kariuomenėje turėjome tris kavalerijos pulkus, bet jie nebuvo suvesti į diviziją. Divizija yra junginys, kuris gali veikti savarankiai. Gen.št.plk. A. Šovos žodžiais, mūsų kavalerijai planuose nebuvo numatyta savarankaus veikimo. Ji turėjo priedangos uždavinius. Kavalerijos viršininkas buvo atsakingas už kavalerijos mokymą, bet operaciniai ji priklausė divizijų vadams, prie kurių ji buvo priskirta.

Apie vėlesnių laikų kavalerijos centrinę vadovybę anų laikų spaudoje duomenų nepavyko surasti. Kpt. B. Michelevičiaus prisiminimu, tą vadovybę sudarė :

Kavalerijos viršininkas – brigados gen., brigados vado teisėmis;

Kavalerijos štabo viršininkas – pulkininkas, pulko vado teis.;

Kav. Štabo ūkio viršininkas – plk.ltn.;

Kav. Štabo adjutantas – kapitonas ;

Kav. Štabo raštvedys (ir išdininkas?) – kapitonas;

Mašininkė – civ. Tarnautoja;

1 ar 2 liktiniai puskarininkiai;

Štabo pasiuntinys – būtinos tarn. Kareivis.

Kavalerijos viršininkai buvo: gen. Br. Skomskis, b.gen. P. Plechavičius, plk. Pr. Jackevičius ir b.gen. K. Tallant-Kelpša.

 

KAVALERIJOS ĮVAIRENYBĖS

 

1932 m. P.L.P . Karo Mokyklos kavalerijos kariūnų ir kariūnų – aspirantų eskadronais, 1. Husarų pulko mokomasis eskadronas, sunkiųjų kulkosvaidžių ir technikos eskadronų daliniai ir gurguolės, iš viso apie 400 žmonių ir arklių, atliko 960 kilometrų žygį kautynių aplinkybėms, nujodami vidutiniškai 73 km per dieną, įskaitant ir 4 poilsio dienas. Sauga ir žvalgybos daliniai vidutiniškai nujodavo 110-115 km per dieną.

 

1938 m. kariuomenės rudens manevrų metu vieno kavalerijos pulko pagrindinės jėgos kautynių aplinkybėmis per 20 val. Nujojo 93 km., o saugos ir žvalgybos daliniai iki 130km. Žygiuota gana blogais keliais: tiltai ir perėjimai buvo „susprogdinti“, šarvuočius ir sunkvežimius vietomis teko beveik rankomis kilnoti; kelią pastodavo „partizanų“ daliniai, kartais net iki kuopos didumo.

„Karys“ , 1939.I.26d.

 

Husarų, kaip kavalerijos rūšies, pavadinimas yra rusų kalbos įtakoje iškreiptas iš vengrų kalbos atėjęs „husz ar“ – husaro pavadinimas. „Husz“ vengrų kalba reiškia dvidešimt, gi „ar“ reiškia kainą. Vengrijos kilmingieji karo atveju turėdavo statyti karius. Vienas raitelis būdavo vertinamas dvidešimties pėstininkų verte.  Vėliau žodis „huszar“ įgijo tik raitelio prasmę. Jie atsirado XV amžiaus viduryje kaip pasienio apsauga nuo turkų. Lietuvos – Lenkijos valstybėje husarais galėjo tarnauti tik ponai ir aukštieji bajorai. Jie buvo ginkluoti ilgomis ietimis ir prie šarvų turėjo didelius sparnus. Husarų pavadinimu kavalerijos pulkų buvo įvairiose Europos kraštų kariuomenėse.

Ulonai, kaip ir husarai, buvo lengvosios kavalerijos rūšis, ginkluota ietimis. Per lenkų kalbos „ulan“, pavadinimas yra atkilęs iš turkų kalbos „oghlan“ – drąsusis. Anglų kalboje ulonai vadinami „lancers“, nors vartojama ir „uhlan“ pavadinimas.

Dragūno pavadinimas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „draco“ – slibinas. Per prancūzų kalbos „dragon“ ir rusų „dragun“ tas pavadinimas yra pasiekęs mus. Jie atsirado XVI amžiaus viduryje prancūzų kariuomenėje, kai reikėjo greit permesti į naują vietą pėstininkus. Jie buvo pasodinti ant arklių, bet, nuvykę į skirtą vietą, kovėsi pėsti. Jie buvo ginkluoti arkebuzais, muškietais, kardais, pistoletais, špagomis ir kirviais. Vėliau jie virto kavalerijos rūšimi, vietomis lengvosios, kitur vėl sunkiosios.

1918-1940 metais Lietuvos kariuomenėje šiais trimis pavadinimais vadinami kavalerijos pulkai skyrėsi tik savo uniforma, kuri vėliausiais laikais buvo numatyta suvienodinti, atsisakant kiekvienam pulkui skirtingos, spalvingos uniformos. Visų pulkų organizacija, ginklavimas ir numatomas panaudojimas buvo vienodi.

 

Geležinio vilko maršas

 

1931 m.“Kario“ . 16 nr. Rašoma, kad į Klaipėdą atplaukiančias Amerikos lietuvių ekskursijas sutikdavo krante 7. PP orkestras, kuris atvykstančius svečius sujaudindavo iki ašarų. To pat orkestro koncertų pasiklausyti prisirinkdavo pilnos salės ar parkai.

Klastinga lenkų įvykdyta Vilniaus okupacija sukėlė ant kojų visą kraštą. Į formuojamą kavalerijos Geležinio Vilko pulką įstojo nemaža poetų, muzikų ir kitos srities menininkų. Vienas iš tų poetų, Kazys Binkis, sueiliavo Geležinio Vilko maršą, o muziką tam maršui sukomponavo tame pat pulke tarnaująs kompozitorius Stasys Šimkus. Trumpu laiku tas maršas pasklido po visą kraštą, jis buvo griežiamas orkestrų ir dainuojamas kavalerijos ir pėsčiųjų maršo taktais. Čia dedamas to maršo tekstas-žodžiai.

 

GELEŽINIO VILKO MARŠAS

 

Juodbėriai, galvas aukštyn!

Vilko maršą drožkit kojom!

Likit, sesės- mes išjojam,

Mes tejosim lig rytojum,

O rytoj ugnin!

 

Marš, marš pro Žvėryną,

Paliai kalną Gedimino,

Marš, marš pirmyn!

 

Paliai Vilijos krantus

Dunda šūviai, skamba plienas,

Pasilikit sesės vienos.

Raitelių neilgos dienos-

Rinkit sau kitus.

 

Marš, marš vienas po kito,

Rytoj mūšis anksti rytą,

Marš, marš pirmyn!

 

Arėm, sėjome laukus,

Drauge pjovėm pievoj šieną...

Dalgė- kardais to pat plieno –

Išguldysime, kaip šieną,

Priešus plėšikus.

 

Marš, marš pilnu šuoliu,

Lenkas kraštą mūs užpuolė,

Marš, marš pirmyn!

 

Girdit! – po visus kraštus

Žvanga mums paruošti pančiai...

Priešai lenda kaip šarančiai,

Geležinio Vilko dančiui

Darbo bus, tai bus.

 

Marš,marš pro Žvėryną,

Paliai kalną Gedimino,

Marš, marš pirmyn!

 

 

Rezistencinės kovos

 

„Geležinio Vilko“ daliniai rezistencijos kovose

Žinant Geležinio vilko legendą ir kokią įtaką ji turėjo ir turi šiai dienai nenuostabu, kad šis vardas siejamas su stiprybe ir drąsa buvo naudojamas ir rezistencinėse kovose. Pavyko atrasti dvi rinktines naudojusias „Geležinio Vilko“ vardą. Žemiau rasite daugiau informacijos apie tai.

Dainavos apygardos „Geležinio Vilko“ rinktinė

V.Voveris į partizanus išėjo 1944 m. rugsėjo 1 d. Jo vadovaujamas partizanų būrys iš pradžių ir buvo vadinamas Žaibo būriu, o kovotojai – žaibiukais. 1945 m. birželio 15 d. žaibiukai savo būrį pavadino „Geležinio Vilko rinktine“. Taip ir vadino iki 1945 metų rugpjūčio. Vėliau, Dzūkijos partizanams pradėjus jungtis į didesnius kovos darinius, žaibiukai sužinojo, kad Pietų Lietuvoje, Prienų šile, bazuojasi kita „Geležinio Vilko rinktinė“, todėl jie savo būrį pavadino „Geležinio Vilko tėvūnija“ ir jį taip vadino iki pat 1946 m. gegužės 15 d., kol visi Dzūkijos partizanų būriai susijungė į Dainavos partizanų apygardą. Nuo tada V.Voverio-Žaibo būrys tapo Dzūkų rinktinės „Geležinio Vilko“ grupe.

Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinė

Lietuvos partizanų rinktinė, veikusi Suvalkijos šiaurės rytų dalyje. Įsteigta 1945 m. balandžio mėn. (?) Nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. priklausė Tauro apygardai. Veikė Marijampolės, Prienų ir Kauno apsk. (tarp Kauno–Suvalkų plento ir Nemuno, pietuose − iki Marijampolės−Alytaus kelio.

Rinktinės daliniai, veikę Kauno apskrities teritorijoje, nuo 1947 m. sausio mėn. iki 1949 m. birželio mėn. priklausė Birutės rinktinei), nuo 1947 m. gruodžio − taip pat Kaišiadorių apsk. Kruonio valsčiuje. Sunaikinta 1952 m. rudenį.

1945 m. birželio 17 d. Marijampolės aps. Šilavoto valsčiuje vykusiose Degimų kautynėse Geležinio Vilko pulko (būsimos Geležinio Vilko rinktinės) 8-osios kuopos partizanai, vadovaujami Kazio Pinkvartos-Dešinio, per 4–5 val. nukovė ~70 enkavedistų; iš partizanų žuvo V. Senovaitis-Šiaurys (buv. Žaliavelnis) ir dar 5 kovotojai.

Geležinio Vilko rinktinė veikusi Prienų, Gudelių, Šilavoto, Sasnavos, Marijampolės, Simno, Alytaus apylinkėse iš pradžių susidėjo iš nekoordinuotų trijų partizanų grupių bei būrių, apėmusių apie 400 gerai ginkluotų partizanų.

1945 m. gegužės 25 d. Prienų partizanų būrys performuotas į Geležinio Vilko pulko 8-ąją kuopą (veikė vadovaudamasi Kęstučio grupės įstatais). Pirmuoju kuopos vadu paskirtas P. Kučinskas-Apinys.

1946 m. sausio 1 d. pradėjęs partizanauti Juozas Lukša-Daumantas paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinkt. spaudos sk. vadovu.

1946 m. sausio 6 d.–7d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinkt. 3-osios kuopos kautynėse su NKVD kariuomene Marijampolės apsk., Prienų vls., Čepeliškių k. žuvo J. Morkūnas-Rambynas, nukauta 13 enkavedistų.

Apygardos veiklą susilpnino J. Markulio-Erelio išdavikiška ardomoji veikla bei partizanų vadovų žūtys. 1946 m. gegužės 28 d. PLP štabo pavad. Tauro apygardos vadas Z. Drunga-Mykolas Jonas susitiko su J. Markuliu-Ereliu, tariamu Aukštaičių partizanų ir Vienybės komiteto įgaliotiniu. Aptarinėtos galimybės bendrai partizanų vadovybei sudaryti ir ryšiams su Žemaitijos partizanais užmegzti. Pasitarime dalyvavo TA Geležinio Vilko rinkt. vadas J. Stravinskas-Žiedas, J. Lukša-Vytis, K. Pyplys-Mažytis ir kiti.

1946 m. birželio 9 d. žuvo TA Geležinio Vilko rinkt. vadu paskirtas 1945 m. rugsėjo mėn. J. Stravinskas-Žiedas (buv. Kardas) ir 6 partizanai Pagraižio miškelyje, Šilavoto vls., Marijampolės aps.,

1946 m. liepos 4 d. TA vadovybės posėdyje A. Baltūsis-Žvejys išrinktas apygardos vadu, o Geležinio Vilko rinkt. vadu paskirtas J. Jasulaitis-Kazokas, tačiau jis pareigų nevykdė ir spalio pabaigoje vadu paskirtas A. Varkala-Žaliukas, Daumantas.

Nuo 1947 m. sausio iki 1947 m. birželio apygardą sudarė 6 rinktinės iš kurių buvo Birutės rinktinė (Suvalkijos) (suformuota Geležinio vilko ir Žalgirio rinktinių dalių pagrindu).

1948 m. sausio 6 d. Marijampolės apsk. Veiverių valsčiaus Pinčiškės k. žuvo TA Geležinio Vilko rinkt. štabo virš. kpt. P. Vanagas-Nemunas, Vylius, Kęstučio rinkt. vadas J. Jasaitis-Naktis, 24-osios Maironio kuopos vadas ltn. J. Ciplijauskas-Sakalas ir ltn. J. Balevičius-Briedis. Kęstučio rinkt. vadu tapo ltn. J. Brazys-Klajūnas.

1948 m. kovo 18 d. Prienų valsčiaus Čiudiškių k. žuvo TA štabo žvalgybos sk. viršininkas, Geležinio Vilko rinkt. vadas A. Varkala-Žaliukas, Daumantas ir 2 štabo pareigūnai; vadu tapo J. Baltrušaitis-Tigras.

1948 m. spalio 20 d. TA Geležinio Vilko rinkt. vadavietėje susitiko TA vadas A. Grybinas-Faustas ir Dainavos apygardos vado įgal. S. Staniškis-Litas.

 

Kuopų pertvarkymas į tėvūnijas

1949 m. dėl ženkliai sumažėjusio kovotojų skaičiaus išformuotos Kęstučio ir Birutės rinktinės. Tais pačiais metais visos apygardos kuopos buvo pertvarkytos į tėvūnijas. Nuo 1949 m. birželio iki 1950 m. birželio apygardą sudarė 3 rinktinės, vienijusios po keletą tėvūnijų. Ją sudarė ir Geležinio Vilko rinktinė (Gedimino, Vyčio, Dešinio tėvūnijos).

1949 m. birželio 6 d. Prienų aps. Gudelių vls. N. Ūtos k. išduotas žuvo TA Geležinio Vilko rinkt. tėvūnijos vadas, vienas GV rinkt. organizatorių, K. Pinkvarta-Dešinys.

1950 m. gegužės 2 d., LLKS GP vado A. Ramanausko-Vanago duomenimis, Dainavos apygardoje veikė 174 kovotojai ir vadai: 63 - Part. Kazimieraičio rinktinėje, 64 - Šarūno, 47 - Dzūkų; Tauro apygardoje veikė 70 kovotojų ir vadų: 45 - Žalgirio, 15 - Vytauto ir 10 - Geležinio Vilko rinktinėje.

 

Veiklos archyvavimas

 

Nuo 1950 m. birželio iki 1951 m. vasario mėn. apygardą sudarė 3 rinktinės:

  • Geležinio Vilko rinktinė(Gedimino, Vyčio, Dešinio tėvūnijos)
  • Vytauto rinktinė (Kęstučio, Gedimino, Ąžuolo tėvūnijos)
  • Žalgirio rinktinė (Dariaus ir Girėno, Šturmo, Vasario 16-osios tėvūnijos)

1951 m. sausio 14 d. žuvo TA Geležinio Vilko rinkt. vadas A. Pužas ir štabo virš. K. Jazumas. Vadu paskirtas V. Menkevičius-Spyglys.

 

Sunaikinimas

 

Nuo 1951 m. vasario mėn. apygardą kurį laiką sudarė 3 rinktinės:

  • Geležinio Vilko rinktinė (Gedimino, Vyčio, Dešinio tėvūnijos)
  • Vytauto rinktinė (Kęstučio, Ąžuolo tėvūnijos)
  • Žalgirio rinktinė (Dariaus ir Girėno, Šturmo, Vasario 16-osios tėvūnijos)

1951 m. liepos 20 d. apygardos vadas J. Jankauskas-Demonas desantininką K. Širvį-Sakalą paskyrė Žalgirio rinktinės vadu. Vytauto rinktinei tuo metu vadovavo A. Grikietis-Slapukas, Vidmantas, o Geležinio Vilko - V. Menkevičius-Spyglys. Ryšiai tarp rinktinių buvo nutrūkę.

1952 m. sausio 31 d. Prienų r. Varnabūdės miške, mūšyje su stovyklą apsupusiais okupantais, žuvo TA Geležinio Vilko rinkt. Dešinio tėvūnijos vadas K. Kurtinys-Ąžuolas, B. Popiera-Meška, K. Popiera-Gegužis ir L. Vokietaitis-Karys.

1952 m. birželio 20 (24) d. Prienų šile, Juodraistyje išduotas žuvo TA Geležinio Vilko rinkt. vadas V. Menkevičius-Spyglys ir 5 partizanai

1953 m. balandį suimtas ir užverbuotas paskutinysis Geležinio Vilko rinktinės vadas A. Šermukšnis-Žilvinas. Tapęs MGB agentu smogiku „Vaciu“, jis kartu su agentu smogiku „Petryla“ padėjo nužudyti kelis rinktinės partizanus. 1955 m. liepos 21 d. Prienų rajono Prienlaukio km. nuo šių agentų rankų žuvo paskutinieji Geležinio Vilko rinktinės kovotojai K. Uleckas-Vakaras ir B. Petkevičius-Pipiras.

 

NAUDOTA LITERATŪRA

 

1.     Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, „Konferencijos „Lietuvos Krašto apsaugos sistemos atkūrimas“ medžiaga, vilnius, 2000 balandžio 20 d.

2.     Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos centro valdybos leidinys: „Savanoris“, Kaunas 1929

3.     Red. Mjr. V.Steponaitis, Mūsų žinynas, Karo mokslo ir istorijos žurnalas XV tomas, 1928 m. Nr. 43-45

4.     Internetiniai puslapiai:

a.      http://lt.wikipedia.org/wiki/Dainavos_apygarda

b.     http://lt.wikipedia.org/wiki/Tauro_apygarda

 


[1] Vytautas Lesčius: „Lietuvos kariuomenė 1918-1920“, Vilnius 1998, Kariuomenės ginklų rūšys, 384 psl.

 

Komentarai   

+1 # Audrius Demenius 2010-10-29 11:49
Geras straipsnis, atsimenu mano senelis kartais (po gramu) sutraukdavo paskutinius tris stulpelius, kitus kad dainuotų neatsimenu. Gal nedainavo, neatsiminė, o gal aš jau neatsimenu.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti