2014.02.23 1530 knygų mugėje vilniuje buvo pristatyta Žilvaro Braznausko knyga "Legionas-mūsų tėvynė". Ji praėjo labai šiltoje atmosferoje, į pristatymą susirinko Žilvaro draugai, buve legionieriai, esami ir buve kariškiai, Šarūno Užusienio - seno Vilko ir Prancūzijos legiononieriaus - giminės. Šarūnas niekada neužmiršo savo ginklo brolių likusių Lietuvoje ir čia ištrauka Iš Šarūno Užusienio laiško brigados ,,Geležinis Vilkas“ veteranams, gynusiems LR Parlamentą 1991 m. sausio įvykių metu, 1993 m. vasario 5 d., Kalvi (Calvi), Prancūzija:

"Sveiki, Vilkai,

Rašo jums Svetimšalių legiono 2-ojo parašiutininkų pulko legionierius Šaras (kitaip sakant, tarnauju vietinės reikšmės desantūroje). Mano pulke yra šeši batalionai (prancūziškai – kompanijos) (kuopos – aut. past.): pirmosios kompanijos specializacija – kova miškuose ir mieste, dabar ji Sarajevo mieste. Antroji – koviniai alpinistai, dabar jie pulke, bet balandžio

mėn. važiuos į Sarajevą. Trečioji – koviniai plaukikai, šiuo metu kariauja Somalyje. Ketvirtoji – snaiperiai ir minuotojai – Sarajeve. Penktoji – mano kompanija – artilerijos ir žvalgybos (žvalgybos ir paramoskuopa – aut. past.), kovo pabaigoje važiuosime į Džibutį pakeisti trečiosios kompanijos, o iš ten greičiausiai į Somalį negrus gubilinti. Iš ten aš jums atsiųsiu nuotrauką, kurioje rūkysiu cigaretę ,,Marlboro“ užlipęs ant negrų lavonų. Truputį nukrypau nuo temos. Šeštoji kompanija – aptarnaujantis personalas: vairuotojai, mechanikai, virėjai, raštininkai ir t. t., pusė kompanijos dabar – Sarajeve. Visos šios kompanijos turi savo specializacijas, bet jeigu kur nors siunčia į komandiruotę (misiją – aut. past.), tai beveik visi dirba pagal pirmosios kompanijos specifiką. Visa tai sudaro kovinį pulką. Dabar apie mano kompaniją. Joje yra septynios kuopos (būriai – aut. past.): pirma – kompanijos aptarnaujantis personalas, mechanikai, sandėlininkai, ryšininkai ir t. t. antra – žvalgybos kuopa, trečia – specnazo kuopa, ji dabar Sarajeve. Šita kuopa (būrys – aut. past.) pati kiečiausia, Legione ji elitas. Ten legionierių (eilinių – aut. past.) nėra, mažiausias laipsnis – kapralas, o jį gauni maždaug po dvejų metų (dveji su puse – penkeri metai – aut. past.) tarnybos. Šios kuopos prancūziškas pavadinimas CRAP (po dvejų metų pervadinta į GCP – aut. past.). Į ją atrinkimas panašus kaip į DELTA. Ketvirta kuopa (būrys – aut. past.) – šimto dvidešimties ir aštuoniasdešimties milimetrų granatsvaidininkai (minosvaidininkai – aut. past.). Penkta (mano kuopa [būrys aut. past.]) – dvidešimties milimetrų greitai šaudantys priešlėktuviniai pabūklai (automatinės zenitinės 20 mm patrankos – aut. past.). Su šiuo pabūklu galima šaudyti ir ant žemės, ir ant sunkvežimio. Prieš pusantros savaitės buvom nuvažiavę į Bėskororo miestą prie Atlanto vandenyno. Ten šaudėme į lėktuvo maketus prie pat kranto. Buvo šaunu..."

          Abejojantiems ar verta įsigyti šią knygą, apsisprendimui ištrauka iš jos:          

“Prieš eidamas švęsti parašiutininko kursų pabaigos, turėjau galimybę užsukti į pulke esančią karinę parduotuvę – klubą. Kalbėdamasis su ten buvusiais rusais, už nugaros išgirdau lietuvišką ,,Labas“. Tai buvo Šarūnas Užusienis. Neseniai susikūrusios Lietuvos kariuomenės pirmojo žvalgybos būrio vadas, boksininkas, bet ieškojo kur sunkiau – atsidūrė Legione.

Tamsiaplaukis, pailgo veido, plačiapetis, tvirtai sudėtas raumeningas atletas. Nuo jo veido niekada nedingdavo šypsena. Net tada, kai kiti kuopos kariai gaudavo dešimt minučių poilsio, o jų būrį po dviejų parų, praleistų pelkėje, būrio vadas ispanas puskarininkis Garsija auklėdavo versdamas šliaužti ir eikvoti paskutines fizines bei, ko gero, ir psichines jėgas, net tada, kai daugeliui tvenkdavosi ašaros ir iš akių sklisdavo absoliuti neviltis, Šaras šypsodavosi. Lietuvos kariuomenėje su juo kartu pradėję tarnauti vyrai dabar jau pulkininkais tapo. Gynė jis ir Parlamento rūmus. Jo nuotraukos, menančios Aukščiausiosios Tarybos gynybą ir kariuomenės kūrimą, kabo daug kur. Buvo veiklus ir energingas. Kai tikro, pavojingo, kuriamojo darbo sumažėjo ir atsirado poreikis daugiau liežuviu malti, išvyko kur sunkiau – patirties pasisemti, kad vėliau grįžęs galėtų duoti Lietuvos kariuomenei naudos.

Išėjo pasitikti jam skirto likimo. Legione pasirinko 2REP. Jis buvo pirmas lietuvis, atvykęs į parašiutininkų pulką, aš – antras, o kalbant apie motyvaciją minėtasis Gediminas (Gedas) – trečias. Šarūnas ir Gedas buvo pažįstami dar nuo Parlamento rūmų gynybos, nuo Lietuvos kariuomenės kūrimo pradžios.

Tada, pirmo susitikimo metu, tik trumpai šnektelėjom. Vėliau kuopoje, turėdamas laisvą minutę, skubėdavau pas Šarą. Kilus kokiam nors klausimui, nesusipratimui, galu gale norėdamas šnektelėti lietuviškai vis lėkdavau į kitą pastato korpusą, kur pirmo aukšto koridoriaus gale kairėje buvo jo kambarys.

Kaskart kai prasilenkdavom, mane vis pajuokaudamas padrąsindavo. Iš pradžių man labai daug padėjo. Užteko žinoti, kad yra netoliese, – tai suteikdavo pasitikėjimo.

Savaitgaliais savo kambaryje ruošdavo vakarienę ir mane pakviesdavo. Kartu klausydavomės BIX grupės, su kurios vaikinais, vykdamas į Legioną, pakeliui kažkur buvo susitikęs, bendravo, išgėrė vieną kitą kaušą alaus. Iš jų dovanų gavo kompaktinį diską. Atsimenu tik tokią vienos dainos eilutę: ,,Laksto lapė lyg padūkus“.

Vieną šeštadienio vakarą Šaro kambaryje žiūrėjom tuo metu labai populiarų filmą ,,Asmens sargybinis“ su Kevinu Kostneriu ir amžiną atilsį Vitni Hiuston. Be abejo, tą filmą, kiek pats suprato ir kiek sugebėjo, man vertė. Bežiūrint filmą, jo būrio draugas įbėgo į kambarį, kažko paklausė ir išeidamas neuždarė durų, tik jas privėrė. Šaras sušuko, kad anas sugrįžtų. Jam vėl į kambarį įkišus galvą, Šaras pasakė:

– Il faut fermer la port!

Supratau la port ir iškart paklausiau Šaro, ką reiškia pirmoji dalis sakinio. „Reikia uždaryti duris“, – išvertė. Nuo tada gerai įsiminiau, jog il faut reiškia „reikia“.

Tėvas mano 25-ojo gimtadienio proga atsiuntė kasetę ,,Geriausios Džordanos dainos“. Šiaip man jos kūryba nepriimtina, bet tada, jau Gabone, ta kasetė buvo labai populiari, su Šaru ją klausydavom pakaitomis. Kelias dienas Džordana būdavo pas jį, po to pas mane ir vėl pas jį. “

Iš Šarūno Užusienio laiško tėvams ir seseriai, 1993 m. kovo 16 d., Kalvi, Prancūzija:

"Rašau šitą laišką plėjeriu klausydamasis fainos muzikos. Nusipirkau laikrodį. Tokio dar gyvenime nemačiau, japoniškas ,,Casio“. Rodo ne tik laiką ir datą, bet ir oro slėgį, temperatūros pokyčius, kiek metrų po vandeniu, turi tris žadintuvo programas …

Aš Jūsų laiškus gaunu lygiai po savaitės nuo išsiuntimo, manau, kad tai daugmaž normalu. Dabar dėl knygų. Rusų kalba knygos būtų ne prošal, nes čia su manim tarnauja keli rusai, tai mes mainomės knygomis. Šiuo metu skaitau kažkokią klasiką, kurios graždankėje nei už ką neskaityčiau…

Prieš savaitę šokinėjom su parašiutais. Atlikau penkis šuolius, vieną iš jų naktį. Faina buvo. Tiesa, prieš tris savaites buvo atvažiavę amerikiečių reindžeriai. Tai jie apsišūdino nuo galvos iki kojų. Pvz., kai šokinėja legionieriai iš lėktuvų, tai išeinant pro duris atstumas tarp parašiutininkų maksimum pusė metro, o kai šoka amerikiečiai – iki dviejų metrų, o tai tarp parašiutininkų gėdingas dalykas…"

Kas nebuvo pristatyme, jį gali pamatyti video galerijoje, o nuotraukos foto galerijoje.

• < Ankstesnis
• Kitas >