FaceBook  Twitter

 

baltijos kelias

TIESOS kaina

                          Lietuva, o ir jos Baltijos sesės Lenkija, Latvija ir Estija, šiais metais mini visai nešventiškas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašyto, nacistinės Vokietijos ir SSRS pakto (nepuolimo sutarties bei slaptų Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolų) 81 -ąsias metines. Beveik šimtmetis praėjo nuo to laiko kai dvi galingiausios valstybės Europoje, be jokių skrupulų, pasidalijo kaimynines valstybes lyg tai būtų buvęs koks nors duonos kepalėlis.

                         Klausimas ar per visą Sovietų okupacijos periodą mes pakankamai išmokome ir pasimokėme? Ar padarėme išvadas kai be jokio pasipriešinimo įsileidome į savo kiemus ir namus kraujo ištroškusius NKVD sadistus? Ar tinkamai įvertinome Lietuvos partizanų aukas, kurie net netekę pergalės vilties vis vien ėjo į nelygią kovą su priešininku, kurio ginkluotė bei karių skaičius viršijo net ne dešimtimis, o šimtais, jei ne tūkstančiais kartų...ar mūsų artimiausi kaimynai ko nors pasimokė iš mūsų karčios patirties?

                          Lietuva padarė ir išvadas, ir pasinaudojo galimybe nusitiesti kelią į laisvę ir nepriklausomybę. Mūsų šalis buvo pirmoji valstybė Sovietų sąjungoje kuri atliko milžiniškus pokyčius ir atliko drąsius bei visos tautos likimą pakeitusius sprendimus. Valstybės atgimimas, nepriklausomybės paskelbimas bei Sovietų karių išlydėjimas iš Lietuvos, juos pakeičiant savais tėvynės gynėjais, buvo kaip Dievo dovana Lietuvos žmonėms. Tai buvo kaip pavėluotas atpildas už tūkstančius nekaltų aukų, už šimtus tūkstančių sudaužytų likimų, sugriautų namų, išnuodytų kunigų, bažnyčių paverstų sandėliais, tremčių, kankinimų....

                          Daugiau nei pusamžį mūsų, taip pat kaip ir kaimyninėse valstybėse, buvo vykdomas planingas Sovietinių aktyvistų darbas keičiant mūsų nepriklausomų valstybių piliečių mąstymą, naikinant bet kokias asmenines iniciatyvas, o individualizmą perkeliant į priverstinę kolektyvizaciją. Tendencingai ir metodiškai išplaunamas, bet koks nacionalinio prado pasididžiavimas kai Sovietinė propaganda buvo pumpuojama nuo kiekvieno Sovietų piliečio gyvenimo pradžios pradinėse klasėse ir iki jų gyvenimo pabaigos. Per 50 Sovietinės okupacijos metų buvo išugdyta ne viena karta kuriai buvo bandoma įtikinti, kad taip gyventi normalu, kad taip gyventi yra „ tikrai gera“, o kitaip mąstantys buvo tiesiog naikinami arba jiems taikomos ekonominės, drausminės priemonės, keliamos baudžiamosios bylos...buvo žudoma ir varžoma, bet kokia laisva mintis, idėja, bet koks bandymas net mąstyti kitaip, kitaip nei mąsto komunistų partija...

                          1988 metai, Sąjūdis, Atgimimas, Baltijos kelias, dainuojanti revoliucija. 1990 metai kai drąsūs parlamentarai priima Nepriklausomybės deklaraciją. 1991 metai, kruvinasis Sausis kuris galutinai išgrynino Lietuvos žmonių pasirinkimą. Klausimas ar būti nuolat gniuždomais ir be teisės į laisvą bei demokratinį pasirinkimą bei gyvenant pagal primestą kitos valstybės valią arba pasirinkti sunkesnį kelią – kovos kelią, su pasipriešinimu okupaciniam režimui ir visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis. Lietuva pasirinko.

                         14 Lietuvos patriotų aukų prie televizijos bokšto, šimtai sužeistųjų, šaudomi, traiškomi tankais, daužomi automatų buožėmis, trankomi milicininkų lazdomis, kai tokiu būdu Lietuvių tauta buvo bandoma grąžinti atgal į paklusnių avių bandą. Iš mūsų buvo vėl bandoma lipdyti pakrikusią pilką masę kuri bijo ir dreba vien pamačiusi Sovietinio kario/milicininko atributus. Tačiau valstybė turinti tūkstantmečio Lietuvos kunigaikštysčių, karalių, šlovingų pergalių istoriją savo genuose nešiojo pakankamai istorinio prado, pasididžiavimo ir išdidumo nepasiduoti prievartos ir melo mašinai. Priešo nuostabai ir šokui valstybės piliečiams gąsdinimai bei prieš juos panaudota prievarta suveikė kaip atvirkštinis afrodiziakas. Lietuvos žmonės susivienijo, pakėlė galvas, nustojo žiūrėti iš apačios ir su viskuo sutikti, nustojo bijoti ir pataikauti, tautai atėjo supratimas, kad tas netikras numestas valdžios kaulas nėra tas akstinas kurį mes norėsime perduoti savo vaikams, juk mes Lietuvos karalių, kunigaikščių ainiai... Mes pavargome nuo ištisinio melo apie nesibaigiančias pergales tarybiniuose ūkiuose, neegzistuojančius perviršius gamyklose, o parduotuvėse kasdien matėme tik vienos rūšies makaronus, konservų skardines, degtinę ir didžiules eiles prie kaulų...kai tuo tarpu Lietuvos ūkis galėjo išmaitinti net keletą Lietuvos žemių...Mus žemino, draudė mokyti ir mokytis didžiuotis savo didingiausia tautos istorija, mūsų nuostabi kalba buvo palaipsniui perkeliama į antrą planą. Mes privalėjome kimšti į galvas iškreiptas ir melagingas istorijas apie pergales šalių ir įsiminti herojus kurie realiai net nebuvo matę mūšio lauko arba Sovietiniai propagandistai juos sukurdavo tiesiog eigoje.

                          Revoliucija - (lot. revolutio - perversmas, revoliucija): 1. radikalus visuomenės struktūros, politinės santvarkos, valstybinės valdžios, ekonominės sistemos pasikeitimas, susijęs su jėga ir ginkluota kova; 2. kokybinis gamtos, visuomenės, pažinimo reiškinių raidos staigus pasikeitimas (šaltinis: https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Revoliucija). Revoliucija yra priemonė arba būdas radikaliam tautos pasikeitimui. Tam, kad įvyktų revoliucija turi būti ne tik subrendusi visuomenė, tačiau tam turi būti ir lyderiai labai aiškiai žinantys ko siekia, kur veda žmones ir svarbiausia pasirengę ne tik paaukoti, tačiau patys privalo būti pasirengę pasiaukoti.

                         Lietuva šiandien galėjo neturėti nei laisvės nei nepriklausomybės. Galėjome neturėti teisės patys rinktis politikus, prezidentą, kurie užtikrintų mūsų valstybės valdymą, nebūtų laisvos bei nepriklausomos žiniasklaidos, turėtume tik tai kas mums būtų primetama arba leidžiama žinoti „iš aukščiau“. Pokyčius valstybėje lemia žmonės, tačiau juos turi vesti lyderiai. Lietuvos laimei mes turėjome žmonės kurie išgyveno Sibiro tremtis, Sovietų saugumo pragarus, mes turėjome lyderius kurie nepabijojo prisiimti asmeninės atsakomybės ir gebėjo aplink save suburti, jų idėjomis tikinčiais, žmones. Tie lyderiai visą tautą įkvėpė laisvės idėja, visa tai pavertė Judėjimu, Sąjūdžiu, galiausiai mūsų tauta sukėlė cunaminę bangą kuri sugebėjo nušluoti „nenugalimiausią“ valstybę pasaulyje – Sovietų sąjungą. Revoliucija tai tautos valios išraiška, būdas nebesitaikyti su esama santvarka. Kodėl jos taip bijo kai kurie asmenys? O todėl, kad tai yra grėsmė, kad jų sukurtas „kortų namelis“ sugrius, bus sužlugdytas jų asmeninis gerbūvis ir grius visa tiek metų vogta gerovė skirta tik jiems bei jų pakalikams. Galiausiai bus atskleista TIESA, visi sužinos ir supras, kad „karalius tai iš tikrųjų juk NUOGAS“. Taip, revoliucija yra grėsmė, kad bus atskleista TIESA, kad ateis žmonės kurie gali nebedangstyti nei jų, nei jų pakalikų padarytų nusikaltimų. O svarbiausia, kad jiems ir jų sėbrams gali tekti atsakyti už viską ką jie yra padarę prieš savo tautą. Todėl jie laikysis savo postų, savo pozicijų taip lyg tai būtų jų gyvybės ir mirties klausimas...

                          Baltarusija yra artima Lietuvos kaimynė. Valstybė valdoma autokratinio vadovo kuris per daugiau nei ketvirtį amžiaus taip suleido nagus į valstybės aparatą, kad pasijautė valstybės savininku, o ištraukti rankas permirkusias krauju be pasekmių ir asmeninių praradimų tiesiog nebegali. Per visus savo valdymo metus jis save apsistatė lojaliais žmonėmis, pasirengė jėgos struktūras kurios psichologiškai ir morališkai paruoštos tarnauti tik vienam žmogui bei to žmogaus interesams, galiausiai jis pats spjovęs ant savo šalies konstitucijos, be jokių išlygų ir skrupulų nepabijojo panaudoti karines jėgos struktūras prieš savo paties tautos žmones. Tiesiogine to žodžio prasme sunaikino, bet kokias opozicines užuomazgas ir opozicinius lyderius. Tačiau neįvertino, kad žmonės prievartoje, baimėje ir melo liūne ilgai išbūti negali. Tai yra tiesiog antžmogiška. Ne veltui dešimtyje dievo įsakymų yra punktas „Nemeluok“. O ką reikia daryti doram, dievobaimingam piliečiui kai jam per prievartą yra ne tik primetamas melas, tačiau įžūlia įsakymo forma yra liepiama meluoti? Meluoti, kad viskas aplinkui gerai, kad ekonomika stabili ir net kyla, kad aplinka saugi tik tol kol jis valdžioje, kad rinkimai yra sąžiningi, liepia meluoti, meluoti, meluoti...

Kaunas Palaiko Baltarusija Жыве Беларусь Kaunas1

                        Rezultate piliečio vidinis AŠ sukyla prieš jį patį. Jam pradeda darytis gėda eiti į darbą, jam gėda auklėti savo vaikus, jam gėda pažiūrėti savo kaimynams, draugams į akis – nes jis yra MELAGIS. Akiplėšiškas, iki pykinimo koktus melas, privertė sukilti žmones, privertė pareikalauti tos karčios, taip ilgai slėptos, tačiau visiems taip trokštamos– TIESOS. Už tą „akiplėšišką“ norą paragauti TIESOS teko patirti ne tik prezidentinius pažeminimus, pasityčiojimus, tačiau ant savo kailio teko patirti ir pačios tautos išlaikomų ir maitinamų jėgos struktūrų sukeltus fizinius kankinimus bei kančias. TIESA, pasirodo, eilinį kartą buvo per brangi tautai, kuri pasirodo, kad be TIESOS daugiau net tik, kad nebežino ko nori, tačiau tai jiems ir tebuvo vienintelis dalykas ko jie nori, kad viso labo tas kas taip įžūliai meluoja – tiesiog išeitų...Nesuveikė net per tiek metų išugdytas paklusnumas, psichologinė priklausomybė esamai santvarkai nuolat meluojant, kad kitur yra daug blogiau.

                       TIESA yra labai...labai, labai brangus dalykas. Ją galima įpirkti tik tada kai esi pasiruošęs sumokėti pačią didžiausią kainą. Kaina, kad gali prarasti savo karjerą, karinius laipsnius, aukštas pareigas, savo visą turimą ir gal būt net būsimą gerbūvį, ir gali būti, kad ne tik savo, tačiau savo artimųjų, net savo paties vaikų ateitį teks paaukoti, o galiausiai gali prarasti savo sveikatą bei gyvybę. Tokia tos TIESOS kaina. Siaubinga kaina...

                      Ar tauta yra pasirengusi sumokėti TĄ kainą, kad nusipirktų TIESĄ? Tai gali atsakyti tik ji pati. Kadangi kiekvieno piliečio sąžinėje guli „grynieji“ kuriais gali už ją „susimokėti“. Tačiau kiek reikės drąsos, kad atidarytume tą krepšelį ir pradėtume mokėti...žinoma, visada galima išeiti į gatvę, galima truputį pašūkauti, kad esi nepatenkintas, kad esi nelaimingas, kad nori...TIESOS, tai sudarys iliuziją, kad kažką darei.... Tačiau ar tikrai gali ją sau leisti „nusipirkti“? Visada bus retorinis klausimas „kas tau svarbiau asmeninis gerbūvis ar TIESA?“

                     Mes dažnai taip bijome prarasti „žvirblį saujoje“, kad dėl jo esame pasiruošę ir toliau gerti salsvą perrūgusį melo raugą. Labai norime tos tyros TIESOS, tačiau bijome net sužinoti jos skonį, kadangi ji tokia...brangi. Todėl ir toliau tyliai svajosime ir pavydėsime kitiems kurie semia rieškučiomis ir mėgaujasi tuo skoniu...arba vieną dieną trenksime ant stalo tą žiauriai didžiulę kainą ir paragausime TIESOS skonio... O kol kas, kol tauta negali sau leisti susimokėti už TIESĄ, turės mėgautis tik įprastu, priplėkusiu – melu, kurio gaus daug, nuo jo nuolat pykins, tačiau juk jo labai daug...Arba savyje suras drąsos susimokėti aukštą kainą...

ne bydlo

 

autorius - senas vilkas.

You have no rights to post comments