1992 metų birželio 6 ąją Lietuvos respublikos Aukščiausiojo atkuriamojo seimo pirmininkas profesorius Vytautas Lansbergis pasirašė Geležinio Vilko vardo suteikimo aktą.

     Istorija prasideda ne nuo aktų, ji prasideda nuo žmogaus siekio ir nusiteikimo įveikti jo ir jo artimųjų gyvenimus žlugdančias sistemas. Taip atsirado Lietuvos žmonių siekis sutraukyti Sovietų užkabintą prievartos ir okupacijos jungą bei tapti laisva ir nepriklausoma valstybe, tokia kokia buvo per tūkstančius metų. Mes stojome ginti parlamentą, mes nepabūgome tankų prie televizijos bokšto, mes pasiryžome atiduoti savo gyvybes jei tik to prireiks.

     Vilkai, jūs 1990 metais atėjote į sporto klubą ne treniruotis, tačiau apginti Kovo 11 dieną paskelbtą nepriklausomybę, o juk prieš tai, dar būdami tiesiog jauni žaliaraiščiai saugojote mūsų atgimimo kalvius - Sąjūdiečius.        Po to mes tapome pasieniečiais, savanoriais, šauliais, Mokomojo junginio kariais. pradėjome kurti Lietuvos kariuomenę, kadangi reikėjo rūpintis mūsų jaunuoliais kuriuose Sovietai vis dar stengėsi siųsti į okupacinę kariuomenę. Tik mūsų Lietuvos vadovų ir vadų nebijojusių prisiimti atsakomybę bei jūsų - drąsių jaunuolių dėka mes tapome tikrais Vilkais, nepriklausomybės kovotojais. Mes davėme priesaikas, ne kartą ir net ne du, bet tik tas pačias ir tai pačiai Tėvynei - Lietuvai.

      Mes labai didžiavomės tuo kuo tapome, mes buvome laimingiausi pasaulyje kai molotovo kokteilius ir armatūros gabalus iškeitėme į tikrus ginklus - automatus. Nes jei galėjome nugalėti be ginklo, tai dabar mes jau tapome nenugalimais.

     Šiandien mes su pasididžiavimu galime pasakyti, kad padėjome pamatą ne tik Geležinio vilko brigadai, mes padėjome pagrindus visai Lietuvos kariuomenei. Tikrai ne vieni, nes vienas niekada nieko nepadarysi, mes visi: nuo eilinio savanorio ir Krašto apsaugos departamento vadovo ir atkuriamojo seimo vadovų. Mumis tikėjo visa Lietuva, tikėjo ir pasitikėjo, kad jei reikės mes paaukosime savo gyvybes, tačiau apginsime ir išsaugosime tą trapų Nepriklausomybės žiedą. 

      Todėl Vilkai, mes privalome ir toliau saugoti tai ką iškovojome, nenuvilti Lietuvos žmonių pasitikėjimo mumis, o dabar galime didžiuotis ne savo atliktais darbais, tačiau ir mūsų išaugintais karininkais, puskarininkiais, kareiviais. Jie mūsų veidrodis, jie yra tie kuriais šiandien mes turime ir privalome pasitikėti. Nes jie mūsų tarnybos ir gyvenimo vaisiai. Jei karys turi tikėjimą, kad kovoja už žmones kurie juo tiki, pasitiki ir vertina, jis kovos iki paskutinio atodūsio. 

        Su Geležinio Vilko diena, su mūsų diena - brangūs mano bendražygiai, VILKAI!

 

atsargos brigados generolas Česlovas Jezerskas

 

• Kitas >