Akmuo nuo seno simbolizavo tvirtumą, stabilumą, ramybę bei atmintį. Neveltui jau prieš tūkstančius metų žmonės akmenis naudojo įvairiausioms apeigoms atlikti. Kas labai svarbu šiomis dienomis akmenys per tūkstantmečius nelabai pakito ir išsaugojo tą istorinę, mūsų religijos, kultūros, apeigų atmintį, tokia kokia ji buvo prieš tūkstančius metų...

       1992 metų balandžio 27 dieną vykdydamas 117 parašiutinį šuolį į Vingio parką Vilniuje, žuvo Lietuvos kariuomenės, greito reagavimo brigados Geležinis Vilkas  specialiūjų operacijų būrio karys jaunesnysis puskarininkis Edgaras Kopcikas. Edgaras Lietuvos kariuomenėje spėjo pratarnauti tik daugiau nei metus, tačiau jau spėjo atlikti daugiau nei kiti žmonės sugeba atlikti ar padaryti ir nugyvenę visą savo "sąmoningą ir pilnavertį" gyvenimą. Edgaras savo 20-yje metų jau buvo kandidatas į dziudo sporto meistrus, profesionalus parašiutininkas, karys dalyvavęs eilėje karinių operacijų (Aukščiausios tarybos gynyba per pučo įvykius, OMON bazės perėmimas, koviniuose reiduose ir patruliuose Vilniuje ir už jo ribų, praėjęs specialios paskirties būrio programą...). Visų kario darbų ir atliktų žygdarbių nesugebėtume sudėti ir į kelius traktatus, tačiau dauguma jų taip ir liks istoriniuose kuluaruose, kadangi ne viskas dar galima atskleisti...tą lemtingą 1992 metų balandžio 17 dienos popietę Lietuvos kariuomenės parašiutininkai vykdė jau antrą treniruočių ciklą treniruodamiesi atlikti parašiutinius šuolius į Vingio parką taip pažymint Savanoriškosios Krašto Apsaugos Tarnybos sportinių žaidynių ir Krašto Apsaugos Departamento 2-ūjų įkūrimo metinių paminėjimą. Lietuvos visuomenei norėjome pademonstruoti, kad Lietuvos kariuomenė per dvejus metus laiko, nuo savo įsikūrimo, jau turi suformuotas ginkluotąsias pajėgas ir drąsius bei profesionalius karius kurie pasiruošę tiek danguje tiek ir ant žemės ginti Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Tačiau karinės pratybos ir mokymai tuo ir yra svarbūs bei įpatingi, kad juose praktiniais veiksmais yra užtvirtinamos karių žinios ir įgūdžiai, todėl pratybose kaip ir tikrame mūšyje ne visada galima išvengti klaidų, ne visada galima išvengti traumų ir kaip ir šiuo atveju netgi letalinių baigčių... Edgaras žuvo vykdydamas kovinę-mokomąją užduotį. Todėl jo atminimas ir tarnybos bei gyvenimo pavyzdys yra ir bus saugomas visų mūsų širdyse...

j.psk. Edgaras Kopcikas

1972- 1992

     Pagerbiant Edgaro atminimą vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų ir profesionalių fotografų Tadas Dambrauskas pasakė, kad jo sodyboje yra akmuo kuris panašu, kad turi senovinio aukuro formas ir pasiūlė, kad akmuo būtų labiau įprasmintas ir padėtas Edgaro Kopciko žūties vietoje. Vilkams du kartus kartoti nereikėjo, buvo organizuotas transportas ir Edgaro bendražygiai atgabeno akmenį į Vilnių bei pastatė Edgaro žūties vietoje.

Kiekvienas metais Edgaro bendražygiai ir artimieji minėdami Edgaro žūties dieną, minėdami visų šventųjų dieną ar tiesiog šiaip pravažiuodami pro šalį visada sustodavo ir padėdavo gėlių arba uždegdavo atminimo žvakutę ant akmens kuris žymėjo Edgaro žūties vietą. Kai mes manome, kad čia istorija sustoja ir akmuo įgauna savo tikslinę paskirtį kaupti ir laikyti savyje atmintį....manau, kad ne veltui sakoma, kad "žmogus planuoja, o Dievas juokiasi". Tuo šio akmens tarnystė ir kelionė ne pasibaigė, o pasirodo jam likimas numatė dar tolimesnių išbandymų ir net paskirčių...

    1993 metais Edagro žūties vietoje stovintis akmuo buvo įtrauktas į kultūros paveldo registrą kaip akmuo turintis unikalią istorinę reikšmę ir žymintis Lietuvos istorinę praeitį menančią ne šimtus o tūkstančius metų atgal. Taigi akmuo ramiai išsiilsėjęs tūkstančius metų po žeme Švedų kaime prie Sudervės, Tadui Dambrauskui priklausančioje sodybvietėje, buvo perkeltas tolimesnei istorinei tarnystei - žymėti Lietuvos kario žūties vietą. Apie jo tikrąją istorinę vertę tikrai negalėjo žinoti nei Edgaro bendražygiai nei kas nors iš Lietuvos kariuomenės...

   Nežiūrint į viską, Edgaro bendražygiai 2006 metais buvo inicijavę paminklo pastatymo/perstatymo projektą, kurio juodraštinį variantą ir ekskizą parengė žinomas Lietuvos dailininkas ir skulptorius Stasys Žirgulis. Projektas kartu su ekskizu buvo pristatytas tuometiniam Krašto apsaugos ministrui bei Lietuvos kariuomenės vadovybei, tačiau tuo metu dėl finansinės krizės ir kitų matyt krašto apsaugai aktualesnių problemų projektas buvo atmestas ir bendražygių idėja akmenį įeisinti kaip paminklą buvo neįgyvendinta, patys bendražygiai tokių pinigų surinkti negalėjo. Be kita ko buvo parengtas ir išsiūstas raštas į Vilniaus savivaldybę kuriame buvo prašoma leisti šalia Vingio parko arba pačiame Vingio parke leisti pastatyti Edgarui skirtą akmenį taip, kad jis nerukdytų vykdomai Vilniaus kelių plėtrai, namų renovacijoms ir, kad "netyčia" akmuo nebūtų iš viso pašalintas iš tos vietos kur jį buvo pastatę Edgaro draugai. Rezultatas buvo toks, kad Vilniaus savivaldybė dar kelius metus vis atsakinėdavo (telefono skambučiu), kad jie "analizuoja" prašymą, o galutiname rezultate savivaldybėje raštai ir matyt norai ką nors daryti galutinai visai "pradingo". Kaip rezultatas: finansavimas buvo atmestas, raštai dėl akmens vietos įteisinimo "nuskendo" biurokratijos džiunglėse, o mes ir toliau lankėme šią vietą kaip svarbią mums, kadangi ji žymėjo mūsų bičiulio žūties vietą.

    Staiga kaip žaibas iš giedro dangaus, 2016 metų spalį, sužinome, kad akmuo dingo. Pradėjome aktyviai ieškoti, net kreipėmės pagalbos į kultūros paveldą, krašto apsaugos ministeriją, savivaldybę manydami, kad vykdant kelio rekonstrukcijos darbus akmuo tiesiog buvo išvežtas į savartyną arba kieno nors privačią sodybą. Tačiau gerų ir pareigingų žmonių dėka gavome informaciją, kad akmuo 2016 metų lapkričio 24 dieną buvo pastatytas J. Basanavičiaus gimnazijos kieme...O Edgaro žūties vietoje atsirado naujas akmuo su jame inkorporuota plokšte

    Ėmėmės iniciatyvos ir susisiekėme su žmonėmis organizavusiais akmens paėmimą iš jo paskutinės vietos su tikslu sužinoti žmonių motyvus bei priežastis kas bei kokiu tikslu tai atliko. 

   2017 sausio 12 dieną susitikome su etnologe Egle Valente ir tik tada sužinojome, kad akmuo yra įtrauktas į kultūros paveldą bei yra saugomas valstybės, kad jis negali būti niekaip kitaip apdorojamas, tvarkomas ir bet kas gali būti  daroma tik griežtai prižiūrint profesionaliems kultūros paveldo specialistams ir ekspertams. Jie apgailestavo, kad neturėjo jokių kontaktų ar informacijos su kuo galėtų susisiekti ir suderinti garbingo akmens  įprasminimo ir jo istorinės reikšmės bei svarbos Lietuvos istorijai derinimo planų ir darbų. Istorikų ir etnologų tikslas buvo, kad akmuo būtų saugomas prižiūrimoje teritorijoje, kad jis būtų įtrauktas į lankomų obektų sąrašą, kadangi tokių akmenų Lietuvoje nėra daug, o jų reikšmė Lietuvos istorijai yra neįkainojama, kadangi jie yra mūsų Lietuviško identiteto ir mūsų unikalios kultūros liudininkai ir jie yra patys tikriausieji istoriniai įrodymai bylojantys apie garbingą mūsų praeitį, todėl juo reikia įpatingai saugoti, prižiūrėti bei laikyti maksimaliai žmonių lankomose, tačiau ir saugomose vietose. Kelias prie Vingio parko buvo ne pati geriausia vieta, kadangi akmuo buvo nuolat apdulkėjęs nuo šalia intensyviai judančio transporto, šalia rinkdavosi asocialūs asmenys, prie jo buvo nepatogus priėjimas ir privažiavimas. Todėl etnologai, kartu su istorikais suderino su šalia pat esančia J. Basanavičiaus gimnazija, kad akmuo būtų perkeltas į mokyklos teritoriją, o jie pagerbdami mūsų kario atminimą plokštę su informacija apie žuvusį karį savo lėšomis ir darbais perkėlė ant kito akmens ir pastatė į tą pačią vietą kur prieš tai buvo istorinis akmuo. Nauju akmeniu, įprasminti Edgaro atminimą, pasirūpino skulptorius Kęstutis Musteikis, o įvykį žyminčią lentelę pritvirtino ir akmenį restauravo Skulptūros ir vitražo centro skulptoriai, įrašu pasirūpino centro direktorius Česlavas Kovaliūnas.

     ,

      Ne aš teisėjas spręsti kas gerai ir kas blogai. Žmonės, istorikai ir etnologai, kurie siekė išsaugoti Lietuvos istorinę atmintį bandė ieškoti ir surasti asmenis kurie akmenį buvo pastatę, kad galėtų kartu suderinti tolimesnius darbus ir planus. Tačiau....Pastatydami Edgaro akmenį mokykloje jie siekė kuo geriau įprasminti jo svarbą, o mūsų atminimą ir mūsų pagarbą savo žuvusiam draugui ir bendražygiui jie priima su didžiule pagarba ir kaip paminėjo, kad šis akmuo nuo to tampa dar svarbesnis, dar istoriškai įpatingesnis, kadangi dabartiniame tūkstantmetyje jo istorijoje bus įrašyta ir žuvusio Lietuvos kario atmintis. Tiek etnologė, tiek istorikai su didele meile ir pagarba atsiliepia tiek apie Lietuvos kariuomenę, tiek apie mūsų pagarbą ir pastangas įprasminti ir išlaikyti pagarbą mūsų žuvusiam draugui bei jie yra pasiruošę viskuo prisidėti, kad ta pagarba būtų kuo iškilesnė ir prasmingesnė.

      Mums bendražygiams aplankyti šį akmenį niekada ir niekas nedraudžia ir nedraus. Mes ir toliau galime pagerbti savo bendražygį, o mūsų Edgaro akmuo stovi už 200 metrų nuo prieš tai buvusios vietos Dabar jį kasdien mato ir pro jį praeina šimtai moksleivių, o mūsų darbas tiems moksleiviams pasakoti, kad šis akmuo yra ne tik Lietuvos tūkstantmečių istorijas ir senovinę Lietuvos kultūrą menantis ir žymintis akmuo, tačiau tai yra ir mūsų Edgaro akmuo iš Tado Dambrausko sodybos ir jis mena Lietuvos kario kraują kuris buvo išpiltas šalia Vingio parko mokantis ir treniruojantis ginti bei saugoti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. 

    Iš mūsų istorijos atimti negalima, iš mūsų negalima iškelti ar perkelti nei širdžių nei akmenų, mes privalome kartu su šaunia Basanavičiaus gimnazijos bendruomene, etnologais, istorikais dar aukščiau iškelti savo bendražygio Edgaro Kopciko atminimą ir kartu pasakoti šio akmens istoriją, kadangi jo kelias ne tik, kad nesibaigė, jis tęsiasi toliau...o mes privalome jį nutiesti tokį, kad mes neuždarytume istorijos akmenyje, bet kartu su istorikais, mokleiviais su kariuomene tęstume mūsų akmens...Edgaro akmens istorijos kelią...

Aleksas

• Kitas >