Jūsų žiniai noriu perteikti pranešimą kurį skaičiau Seimo Kovo 11-osios salėje, sausio 12 dieną 2016 metais. Kas tingite skaityti galite rasti video įrašą mano ir kitų pranešėjų pranešimus sekančiu adresu:

VIDEO

 

Įvadas

Dėkoju generolui Česlovui Jezerskui už man suteiktą pasitikėjimą ir garbę kalbėti šiai garbingai auditorijai.

 

Gerbiama  mano bendražygiai. Man, kaip buvusiam krašto apsaugos departamento, mokomojo junginio kariui, ir šiuo metu Lietuvos kariuomenės Mokomojo pulko vadui, yra didžiulė garbė šioje didingoje salėje, kurią man teko garbės saugoti ir ginti 1991 metais,  trumpai pristatyti atkuriamos Lietuvos kariuomenės karių vaidmenį mūsų šalies gynyboje prieš 25 metus...lygiai prieš tiek kiek aš turiu garbės tarnauti savo mylimai Tėvynei Lietuvai.

 

 

Pradžių pradžia...

Atsižvelgdamas į laiko reglamentą, pasistengsiu labai glaustai perbėgti per LK kūrimosi ištakas ir iš anksto atsiprašysiu KASP kad mažiau kalbėsiu apie juos, kadangi karių tarnavusių SKAT padaliniuose indėlis į LK kūrimąsi yra neabejotinai  ir nediskutuotinai svarbus tiek, kad be jų šiandien nei vienas negalime įsivaizduoti mūsų Nepriklausomybės atgavimo ir jos tolimesnio išsaugojimo. Tai užtvirtinama konkrečiu pavyzdžiu, kad šiandien verbavimu į LK užsiima būtent KASP kurie per karo prievolių centrus sugeba ne tik surinkti šauktinius pagal nustatytas kvotas, tačiau sugeba įtikinti LR piliečius savanoriškai stoti į LK ir papildyti Tėvynės gynėjų gretas. Daug neinterpretuojant galiu tvirtai teigti, kad KAD, MJ, atsikuriančio pasienio kariai ir tie patys mūsų garbingi šauliai nebuvo šaukiami, jie į šiuos padalinius stojo ir jungėsi savanoriškai, daugumas iš jų aukodami savo karjeras, rizikuodami savo ir savo artimųjų ateitimi, o perspektyvoje, žinant Rusijos saugumo tarnybos veikimo metodus ir gyvybėmis. Karių rengimas ir mokymas buvo konkrečiai orientuotas į mūsų tuometinę paskirtį, o konkrečiau tai būti pasirengus ginti strateginius LR objektus, vykdyti pasienio kontrolę, užtikrinti Sovietinių padalinių judėjimo kontrolę LR teritorijoje, vykdyti specialiąsias operacijas ir kas labai svarbu ir šiandien praktiškai nekalbama tai viena iš pagrindinių tuometinio Mokomojo junginio funkcijų buvo ruošti jaunesniuosius vadus būsimam pirmajam Lietuvos šauktinių rengimui. Pasistengsiu iš 25 metų praeities prikelti keletą epizodų apie mūsų, beatsikuriančios kariuomenės karių, kurie nežiūrint į tai, kad nebuvo įteisinti tačiau realiai jau vykdė kovines užduotis, kovines operacijas ir veiksmus kurios, aš manau, turėjo strateginę reikšmę tolimesniuose Lietuvos Nepriklausomybės  išsaugojimo ir jos užtvirtinimo etapuose. Užbaigiant, aš norėsiu glaustai pabrėžti dabartinės LK sąsajas su mūsų ištakomis 1990-1991 metais.

 

 

Sukarintos grupuotės – atkuriamos LK ištakos

Vykstant atgimimo renginiams, Sąjūdžio mitingams per visą Lietuvą, kilo būtinybė užtikrinti tvarką ir drausmę vykstančių mitingų metų, kad būtų išvengta nereikalingų provokacijų ar tuo metu Sovietinėms institucijoms labai palankių , o mums visai nereikalingų išsišokimų kas galėjo akimirksniu sužlugdyti kylančios Lietuvos piliečių norą atkurti savo šalies suverenitetą ir Nepriklausomybę. Tuo tikslu iniciatyvinės grupės (pagrindinai Vilniuje, tačiau ir kituose didesniuose miestuose) sukūrė neformalias apsaugos grupes kurios ėmėsi vykstančių susirinkimų, mitingų tvarkos ir drausmės organizavimo uždavinių bei kas labai svarbu - Sąjūdžio būstinių apsaugos vykdymo – būtent šiuo tikslu buvo inicijuota „žaliaraiščių“ arba dar kitaip sakant „tvarkos ir drausmės sergėtojų“ statusas;

 

Labai aktyvi veikla Šaulių sąjungoje buvo jau 1990 metų pabaigoje, Šauliams buvo sąlyginai lengviau, kadangi tai buvo paramilitarinė organizacija turinti gilias istorines ištakas ir rėmėsi prieškario istorinėmis tradicijomis, kultūra bei struktūromis. Šaulių veikla taip pat buvo orientuota į svarbių objektų apsaugą, bet kitas svarbus jos uždavinys buvo jaunosios kartos auklėjimas ir pilietiškumo, Atkuriamos Lietuvos visuomenėje, skatinimas ypatingai jaunojoje kartoje, kas tuo metu buvo ypač reikalinga ir svarbu.

 

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę imta saugoti svarbius valstybinius objektus. Dažniausiai tai vykdė šauliai, buvę žaliaraiščiai, krašto apsaugos departamento darbuotojai (tik primenu, kas visiems žinoma, kad Krašto apsaugos departamentas buvo įsteigtas 1990 m. balandžio 25 d. kurio pagrindinis uždavinys buvo sukurti krašto apsaugos sistemą ir suformuoti KAD organizacinę struktūrą). Tai gi, siekiant normalizuoti šį svarbų darbą 1990 metų rugpjūčio 20 dieną įkuriama KAD Apsaugos tarnyba kuri buvo sukarintas ūkiskaitinis padalinys bei rūpinosi valstybinių objektų apsauga, o tuo pačiu metu saugojo ir komercinius objektus, tuo užsidirbdamas pinigų atlyginimui kurių negaudavo saugodamas valstybinius objektus;

 

Kalbant apie Karinį – techninį sporto klubą kaip apie sukarintą formuotę tai buvo 1990 metų gegužės 31 dieną tuometinio KAD generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus įsakymu įsteigtas padalinys, kadangi dėl politinių ir kitų priežasčių turėti oficialios karinės organizacijos nebuvo įmanoma. Tačiau tai jau buvo karinio dalinio užuomazga ir žmonės buvo pradėti rengti ir mokyti siekiant parengti būsimos kariuomenės branduolį.

 

Kalbant apie šias organizacijas kaip apie sėklas iš kurių išaugo ir vystėsi šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė mes negalime ir neturime teisės nekalbėti apie žmones kurie nebijodami atsakomybės ir rizikuodami viskuo kas jiems brangiausia ėmėsi šios iniciatyvos tai ir Audrius Butkevičius, Česlovas Jezerskas, Algimantas Vaitkaitis, Rosita Petrauskienė, Jonas Vytautas Žukas, Jonas Paužuolis, Rimantas Baltušis, Franciška Žinienė, Jonas Gečas ir daugelis daugelis kitų..

 

 

Mokomasis junginys – Lietuvos kariuomenės lopšys

 

 

Pati idėja įkurti mokomąjį junginį tapo aktuali kai iškilo būtinybė pradėti reguliarų Lietuvos kariuomenės karių rengimą. Tam tikslui reikėjo parengti skyrių vadus, būrininkus, būrių vadus.

Pagrindine personalo baze tapo KAD darbuotojai, pasienio tarnybos kariai, šaulių sąjungos kariai, žaliaraiščiai, Atskiros apsaugos kuopos kariai, taip pat daugybę savanorių kurie parodė norą ir atitiko nustatytus reikalavimus būti atrinktiems į Mokomąjį junginį.

Atrenkant karius svarbiausi kriterijai buvo: labai gera sveikata, puikus fizinis pasirengimas, patriotiškumas bei aišku motyvacija ir noras ginti tėvynę nepaisant nei asmeninės naudos nei baimės prarasti savo gyvybę. 1991 metais dar buvo visiškai neaišku ar Sovietai sutiks užleisti Lietuvos žemę ir kaip jie pasielgs su kariais stojusiais ginti savo tėvynę Lietuvą.

KAD direktoriaus įsakymu Mokomojo junginio vadu paskiriamas Česlovas Jezerskas, štabo viršininku skiriamas Liutauras Paužuolis, suformuojamos dvi kuopos kurios patikimos vadovauti a.a. Rimantui Baltušiui bei Pranui Kasteckui.

Nuo 1991 m. vasario 28 d. iki gegužės 31 d. Mokomajame junginyje tarnavo 230 karių. Nuo balandžio pradžios Junginio štabo viršininku tapo Algis Vaičeliūnas, o nuo gegužės pradžios vado pavaduotoju paskirtas Jonas Vytautas Žukas.

 

 

Kaip jau minėta pagrindinis mokomojo junginio uždavinys buvo parengti žemiausios grandies vadus kurie gebėtų priimti ir apmokyti planuojamus pašaukti šauktinius karius jau tais pačiais 1991 metais. Nežiūrinti į tai padalinys  paraleliai turėjo užtikrinti strateginių valstybinių objektų apsaugą, vykdyti greito reagavimo pajėgų funkcijas, praktiškai nuo nulio parengti dokumentinę/įstatyminę kariuomenės bazę bei pradėti kurti kovinius padalinius visoje Lietuvos teritorijoje ruošiantis Lietuvos valstybės teritorijos vientisumo apsaugai bei gynybai.

 

 

Kitas be galo svarbus uždavinys skirtas Mokomajam junginiui buvo greito reagavimo pajėgų funkcija ir specialiųjų operacijų (dabar labai madinga tai vadinti specialiosiomis operacijomis) tik tuo metu mes galbūt nežinodami, kad tai „taip kietai vadinama“ tiesiog vykdėme kas buvo reikalinga. Konkrečiau: Šiaurės miestelio prieigų kontrolė, mašinų minavimas, pastatų minavimas, improvizuotų sprogstamųjų užtaisų statymas, atotampos, snaiperių funkcijos, greito reagavimo funkcijos kai atkirtinėdavome OMON kelius ir vykdydavome kontratakas jų operacijoms, vykdėme pasalas, sekėme kolaborantus kurie dirbo su Šiaurės miesteliu, Sovietų saugumo struktūromis ir vykdėme jų kaip identifikuotų taikinių stebėjimą ir pagal nurodymą buvome pasiruošę juos likviduoti, kad jie negalėtų vykdyti valdžios institucijų kontrolės jau okupuotoje Lietuvos teritorijoje, aš manau, kad tai būtų sveikas signalas visiems kurie galvoja, kad galės susikurti gerbūvį jei padės kolaborantams okupuoti mūsų Tėvynę, aš galėčiau pažadėti tokiems asmenis tik viena: gražų okupantų pastatytą paminklėlį „garbingai žuvusį nuo „banditų“ rankų, tačiau vėliau ar anksčiau mes ir jį susprogdinsime. Be kita ko kaip kasdienine rutina kariai vykdydavo AT perimetro patrulius kai mes apsirengę civiline apranga saugojome žmones nuo provokatorių, galimų vagysčių ir net plėšimų.

 

 

Atsikuriančios kariuomenės kariai be nuolatinių treniruočių bei karinio mokymo paraleliai vykdė nuolatines užduotis, nuo kasdieninio budėjimo prie praleidžiamųjų punktų į AT iki žmonių budėjusių aplink AT apsaugos.

Dabar turbūt nelabai kas atsimena, tačiau tuomet buvo gana įprasta, kad „jedinstveninkams“ ar kitiems kaloborantams pasirodžius visada šalia jų išdygdavo keletas vyrukų kurie tyliais judesiais, o dažniausiai mandagiai, išlydėdavo juos iš aikštės palinkėdami geriau nejuokauti su likimu...

kariai nuolat saugojo Užsienio reikalų ministeriją, Vyriausybės rūmus, vykdydavo svarbių asmenų netiesioginę apsaugą ir palydas kai mes užtikrindavome tiltų, svarbių sankryžų ar lankomų objektų žvalgybas bei jų kontrolę.

 

 

Greito reagavimo padalinys būdavo kiauras paras budėjimuose kai reikdavo greitai išvykti ir apsaugoti svarbiausius asmenis nuo OMON išpuolių, reaguoti  į Sovietų kariškių išpuolius bei greitai ir efektyviai neutralizuoti grėsmes karių saugojamuose objektuose visoje Lietuvos teritorijoje. Be kita ko mes remdavome ir SKAT bei ATAS saugomų objektų netiesioginę paramą jei juos užpultų ir jiems būtų reikalinga karinė parama.

Būtent atsikuriančios kariuomenės kariai pirmieji įžengė į OMON bazę Baltupiuose, kur perėmė teritorijos apsaugą ir sugebėjo išlaikyti apsaugą priešininko užminuotoje teritorijoje.

Gavus informaciją, kad KGB atsitraukė iš jų centrinės būstinės Vilniuje šalia Lukiškių aikštės, Mokomojo junginio kariai (konkrečiai specialiosios paskirties oro desanto būrys)  perėmė visų KGB rūmų apsaugą ir užtikrino nuolatinį budėjimą bei vidinę ir išorinę KGB rūmų teritorinę apsaugą.

OMONO smogikams žiauriai nužudžius Medininkų pasienio posto sargus buvo sustiprinta sienų kontrolė, o 1991 metų lapkričio pradžioje buvo gautas žvalgybinis pranešimas, kad planuojamas teroristinis išpuolis paminint Rusijos revoliucijos metines. MJ kariai buvo nedelsiant mesti sustiprinti sienų kontrolę ir tai užtikrino organizuodami kovines pasalas šalia pasienio postų. Tuo metu kariai buvo ginkluoti tik lengvaisiais ginklais AK 74 bei su 60 šovinių rezervu pusei savaitės per lietų ir šaltį, neturėdami nei šiltos aprangos nei tinkamos avalynės saugojo prieigas prie pasienio postų saugodami pasieniečius nuo planuojamo teroristinio užpuolimo.

 

 

Sovietų sąjungos kariuomenei nutraukus išminavimo funkcijas MJ kariai vadovaujami kapitono Juozo Barškėčio ne tik organizavo Lietuvos teritorijos išminavimo darbus, tačiau paraleliai iš parankinių priemonių gamino įvarius sprogstamuosius užtaisus kuriuos kariai naudojo improvizuotų sprogstamųjų užtaisų gamybai, pastatų, tiltų, transporto priemonių minavimui bei planuojamiems įvairiems diversiniams veiksmams jei Lietuvos nepriklausomybei būtų iškilęs pavojus ir būtų tekę kovoti priešo užimtoje teritorijoje....

Mūsų snaiperiai buvo tie asmenys kurie nelaukė kad per AT praleidimo punktą prasiveržtų Sovietų kariai, jie pirmieji atidengė ugnį ir sustabdė besiveržiančius Sovietų karius snaiperine ugnimi ir privertė juos palikus peršautą automobilį bėgti per minų lauką.

MJ kariai praktiškai kiekvieną naktį būdavo keliami į įvairias operacijas bei užduotis kai reikdavo organizuoti greitas pasalas, varžyti OMON ir Sovietų padalinių judėjimą visoje LT teritorijoje...

 

 

Patys pirmieji reguliariosios Lietuvos kariuomenės kariai buvo pradėti ruošti pagal principą „pirma darome, paskui mokomės“, kadangi dažnai teorijai tiesiog nebūdavo laiko dėl nuolatinių kovinių užduočių ir operacijų vykdymo.

Beatsikuriančios kariuomenės kariai buvo  dalinai apriboti mokymosi teritorijose todėl pagrindinis rengimas vyko Vilniaus ir Kauno miestų regionų. Bei atsižvelgiant į tai, kad vis dėl to beatsikuriančios kariuomenė branduolys buvo dislokuotas Vilniuje pagrindinai karinis mokymas ir rengimas vyko Aukščiausios tarybos, tuometinių profsąjungų rūmų koridoriuose, holuose, kabinetuose ir net pasitarimų salėse. Atsižvelgiant į nestandartines situacijas reikalaujančias tokių pat sprendimų karių atliekamos funkcijos buvo daugiausia orientuotos į žvalgybinį bei pogrindinį rengimus. Kariai mokėsi orientavimosi įgūdžių nežinomose vietovėse, informacijos rinkimo ir perdavimo, tuo metu visomis įmanomai prieinamomis ryšio priemonėmis, mūšio mieste ypatybių, kovinių pasalų, sekimo ir persekiojimo, žvalgybos ir netgi kontržvalgybos elementų, objektų apsaugos ypatumų, patruliavimo, konvojavimo, artimos kovos vingrybių. Karo medicinos įgūdžius galėjome tobulintis su profesionaliu chirurgu Kazimierus Mickevičiumi kuris vėliau tapo atsikuriančios karo medicinos patriarchu. Mums labai stipriai pagelbėjo, kad buvo įdiegta stipri, natūraliai susiformavusi, personalo atranka. Mūsų laimei, ar nelaimei, daugybė vizituotojų bei užsienio svečių norėdavo pasižiūrėti ką gi tokio beatsikuriančios kariuomenės kariai sugeba. Todėl būdavo labai intensyvi kovinės savigynos pratybų demonstracija kas mums kariams tapo automatine natūraliai atsiradusia naujokų atranka, kai po parodomųjų pratybų traumuoti kariai tiesiog būdavo išleidžiami gydytis namo...ir nedaugelis besugrįždavo atgal, o jei grįždavo tai reiškia jis tikrai buvo tinkamas Lietuvos kariuomenės gretoms nes smulkūs iššūkiai jo neišgąsdindavo.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo nuolat gaunama informacija, kad yra planuojami išpuoliai ant pasienio postų, provokacijos prie Lietuvos respublikos strateginių objektų, išpuoliai prieš Lietuvos respublikai svarbius asmenis tuo tikslu buvo suformuotas greito reagavimo vienetas kurio užduotis buvo gebėti būti desantuojam tiek žeme tiek oru ir atlikti bet kokio pobūdžio kovinę užduotį, taigi 1991 metų liepos mėnesį buvo įkurtas Specialios paskirties oro desanto būrys iš keturiolikos MJ karių, kurių dauguma buvo profesionalūs sportininkai, o jiems  vadovauti buvo paskirtas, penkiskart tuometinės Tarybų Sąjungos kovinės savigynos čempionas, MJ antros kuopos vadas Pranas Kasteckas.

 

 

Šio padalinio rengimas buvo organizuotas visiškai slaptai Prienų rajone, Pociūnuose, Sovietų desantininkų panosėje esančiame aerodrome. Per pusę metų rengimo (su trumpa pertrauka grąžinant karius į Pučo įvykius Vilniuje) kariai įgavo specialiųjų kovinių žinių reikalingų greitai desantuotis iš bet kokių aukščių bei iš skirtingų skraidymo aparatų, atlikti reidus tiek savo tiek priešo užnugaryje, išmokyti identifikuoti ir tikslingai sunaikinti priešininko vadovybę, ryšių mazgus, sunaikinti svarbius objektus, gebėti eliminuoti priešininkus be šaunamųjų ginklų, užgrobti reikalingą informaciją, dirbti su priešo belaisviais bei gebėti iš visų tuo metu žinomų radijo ryšio priemonių perduoti surinktą informaciją savo vadovybei. Tai galima išskirti kaip pirmąsias Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų užuomazgas.

Visi kariai buvo išskirtinai, sąmoningai, ugdomi ištverti smūgius, kadangi vadovybė numatė, kad Sovietams paėmus į nelaisvę bet kurį karį jis neabejotinai bus kankinamas, o tam reikėjo pasiruošti..todėl alinančios treniruotės ir smūginė technika apie beatsikuriančios kariuomenės karius tuo metu sukūrė tiesiog legendas ir net per Jedinstevininkų mitingus (kuriuos mes kartais klausydavome tiesiogiai) jie minėdavo, kad apie mus, o mums tai būdavo didelė motyvacinė paskata.

 

 

Pasibaigus pučo įvykiams, situacija gana stipriai stabilizavosi ir Lietuvos kariuomenė dar tvirčiau atsistojo ant kojų. MJ kariai buvo pasirengę pakankamai tiek, kad galėtų priimti ir pradėti ruošti pirmuosius šauktinius karius.

1991 metais, antroje metų pusėje, MJ kariai buvo perdislokuoti iš profsąjungų rūmų į taip vadinamuosius „Kapsus“ arba karinę bazę Vilniuje, adresu Kapsų 44. Šiuo metu ten įsikūręs jungtinis štabas ir NATO pajėgų integravimo vienetas.

 

 

Čia jau buvo gaunami pirmieji, tiesa dar Sovietų gamybos, prieštankiniai ginklai RPG, lengvieji šaulių ginklai AK modelio, trumpieji ginklai. Skubiai buvo organizuojami mokymai bei pratybos šių ginklų naudojimuisi. Nors ir Sovietinės gamybos tačiau jau turėjome šarvuotas liemenes, mūsų uniformos buvo patobulintos. Pagrindinai instruktažus, kaip naudotis Sovietiniais ginklais, pravesdavo patyrę kariai kurie jau turėjo kovinės patirties Afganistane ir praktinio ginklo panaudojimo ypatumus aiškino ne „iš knygelės“, tačiau iš praktinės savo patirties. Nors ir nedidele, tačiau savo asmenine patirtimi jau gebėjome pasidalinti ir mes jaunesnieji vadai išugdyti AT gynyboje bei patirtimi per operacijas ir įvykius vykusius nuo Sausio įvykių iki to laiko kol mums buvo priskirti šauktiniai kariai.

1991 metų lapkričio 27 dieną pirmieji Lietuvos kariuomenės šauktiniai kariai peržengė Greito reagavimo brigados „Geležinis vilkas“ kareivinių duris ir nuo čia galima sakyti prasidėjo  Lietuvos jaunuomenės karinis mokymas, rengimas ir su tuo prasidėjo naujas jau atkurtos Lietuvos kariuomenės egzistencinis etapas.

Be galo svarbu pažymėti, kad 1991 metai, 1992 metai ir taip pat 1993 metai skaičiuojant iki rugpjūčio pabaigos kada buvo išvesti Sovietų kariai iš Lietuvos, buvo iššūkis tiems patiems šauktiniams kariams, kadangi jie dar tarnavo laikotarpiu kada Sovietai nebuvo atsisakę minties į savo kariuomenę imti Lietuvos jaunuolius. Tie pirmieji šaukimai galima sulyginti su pasirengimu ginkluotam pasipriešinimui ir pirmieji šauktiniai praktiškai tarnavo kovinėmis sąlygomis, kadangi nebuvo praktiškai ir mėnesio, kad nebūtų keliami koviniai aliarmai ir kariai nebūtų ruošiami gynybiniams Lietuvos veiksmams – ginkluotam pasipriešinimui prieš Sovietinę sistemą.

 

Kiekvienam kariui kuris tarnavo greito reagavimo motodesantinėje, lauko kariuomenės pirmojoje motodesantinėje, motorizuotoje ar mechanizuotoje pėstininkų, bet svarbiausia GELEŽINIO VILKO brigadoje žino kiekvienam tikram vilkui šventą 1992 metų birželio 6 dienos datą kai tuometinis Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Lansbergis pasirašė įsakymą dėl brigadai suteikto „Geležinio vilko vardo“, nors visi MJ kariai žino, kad Geležinio vilko emblemas ant dešinės uniformos rankovės mes nešiojome jau nuo 1991 metų.

 

 

Apibendrinant aš noriu pasakyti, kad lygiai taip kaip prieš 25 metus mes vėl pradėjome vykdyti Lietuvos jaunuomenės rengimą ginkluotam pasipriešinam prieš agresorių kuris niekada ir nebuvo nustojęs savo imperialistinių kėslų. Siekiant mūsų valstybę padaryti stipria ir gebančia išsaugoti mūsų laisvę ir Nepriklausomybę mes negalime tikėtis, kad kažkas ateis pas mus ir mus apgins. Pirmiausia, mes turime būti pasiruošę apsiginti save patys: taip mes darėme 1991 metais, taip mes darome ir dabar. Antra, mes turime paruošti savo visuomenę morališkai ir praktiškai gebėti ginti kiekvieną savo Tėvynės žemės plotelį ne dėl to, kad tai jo privati nuosavybė, bet kad tai mūsų istorija, mūsų identitetas, mūsų tikėjimas, mūsų protėvių kraujas, galų gale tai mūsų istorinis paveldas kurį mes su pasididžiavimu perduodame iš kartų į kartas savo vaikaičiams.

Dėkoju visiems už kantrybę klausantis manęs, Lietuvos kariuomenės eilinio kario, kuris nesijaučia, kad laipsnis ir pareigos suteikia privilegijas, bet jaučia, kad mūsų kova dar nėra baigta, o tik pereina į kitą etapą. Sveikindamas visus Laisvės Gynėjų dienos proga linkiu, kad kiekvienas iš mūsų Sausio 13-ąją išgyventume kiekvieną dieną:

Juk tik kovodami už laisvę, mylėdami savo Tėvynę, tikėdami Dievu ir savo bendražygiais  bei didžiuodamiesi savo pasirinkimu ginti ir saugoti mes galėsime išsaugoti savo laisvę Nepriklausomybę ir garbingą ateitį ateinančioms kartos.

Juk tik „vienybėje jėga, o tikėjime pergalė“

 

 

Su pagarba,

Aleksiejus Gaiževskis – Voras.

 

• < Ankstesnis
• Kitas >