Eriko Žentelio nuotrauka (Pociūnai, specialios paskirties oro desanto būrys, MJ "specukai"). Iš kairės guli a.a. Edgaras Kopcikas, Jolanta Kasteckienė, iš dešinės su radijo stotimi Andrius Biliūnas, Erikas Žentelis ir A.G.

     Atmintis ir prisiminimai neišblės niekada jei mes neleisime jiems užgesti. Geležinio vilko kariai, tarnavę ir tebetarnaujantys (kad jau ir nebe vilkų brigadoje) turi šventą tradiciją kiekvienais metais, balandžio 28 dieną susitikti prie Antakalnio kapinių (šiais metais rinkomės 27 dieną, kadangi tai buvo ta lemtingoji diena...). Niekas nevyksta be priežasties, ši diena yra svarbi tuo, kad 1992 metų balandžio 27 dieną neišsikleidus parašiutui ir iš daugiau kaip kilometro aukščio kritus laisvu kritimu....sustojo širdis jaunam Lietuvos kariui jaunesniajam puskarininkiui Edgarui Kopcikui...ji sustojo lygiai po 9 valandų, jau balandžio 28 dieną...

           Mūsų nebuvo daug, mes skridome tik dvejais lėktuvais, mūsų nebuvo daug kai sėdėjome prie jo lovos ligoninėje, mes buvome dviese...trise,  ir Edgaro gyvybė užgeso tiesiai ant mūsų rankų...dviejų.., mūsų nebuvo daug tik gal keli tūkstančiai kai mes palydėjome Edgarą į paskutinę kelionę į Antakalnio kapines...

        Kiekvienais metais mes renkamės į Antakalnio kapines ne tam, kad verkti ir liūdėti, ne tam, kad skųstis ir priekaištauti. Mes renkamės, tam kad pasidžiaugti, kad Dievas ir Tėvynė mums suteikė tokią unikalią galimybę džiaugtis vienas kito broliška bičiulyste, kad mūsų vadai rūpinosi mumis kaip tais išdykusiais, bet be galo ištikimais savo šeimai - Lietuvos kariuomenei, vaikais.

          Ir šįkart mūsų vadas generolas Česlovas Jezerskas nepaliko mūsų ir kartu su mumis apėjo savo vaikus, vaikus kurie galėjo dabar auginti šeimas, gyventi puikų gyvenimą, tačiau jie atidavė savo gyvybes už švenčiausią kariui priesaiką už savo Tėvynę. Juk karys privalo visada būti pasirengęs apginti savo Tėvynę... nepaisydamas nei pavojų nei galimybės prarasti savo gyvybę, taip kaip ir atsitiko su Edgaru....

             Prie Edgaro kapo visi, kaip senais gerais laikais, pasidalijome prisiminimais, nuoširdžiai pasimeldėme už Edgaro ramybę danguje ir nuoširdžiai tikėjome, kad mūsų nuoširdi malda bus Edgarui pagalba keliaujant amžinosios ramybės keliu, o mūsų uždegtos žvakutės nušvies jam kelią į amžinybę ir ramybę...

            Tradiciškai mes niekada neleidžiame sau pamiršti mūsų foto istorijos metraštininko Tado Dambrausko amžino poilsio vietos. Kas gali pamiršti bebaimį fotografą, kuris pririštas ant lėktuvo sparno fiksavo besikuriančios Lietuvos kariuomenės daigus. Tik jo asmeninės drąsos ir beatodairiško atsidavimo bei pareigingumo dėka Lietuvos kariuomenė gali didžiuotis turėdama didžiulį foto ir video archyvą menantį pačias pirmąsias Lietuvos kariuomenės kūrimosi akimirkas ir teisybė ta, kad dažniausiai tai vieninteliai archyviniai dokumentai įrodantys, kas vykdė pirmąsias kovines operacijas, kas vykdė pirmąsias pratybas, kas buvo pirmieji specialios paskirties kariai....Dėkui tau Tadai. Tvarkydami Tado kapą nutarėme neišmesti kankorėžių sukritusių prie jo kapo, bet draugiškai iš jų padarėme kryželį...maža maloni dovanėlė, kuri nėra brangi, bet jos juk prisiletė Tavo draugų rankos...

      Matyt amžius jau palietė ir mus, kad jau nei vienas nebesigėdydami, tikrai atvirai ir nuoširdžiai, sukalbėjome maldeles už Tado sielą, nuoširdžiai tikėdami, kad angelai jam tikrai vainiką iš deimantų pina...

        Vadas visus mus pakvietė pietų kur mes dar ilgai dalijomės prisiminimais, kur laidėme sąmojus, kur džiaugėmės vienas kito buvimu, šeimų išgyvenimais ir džiaugsmais ir be abejo prisimindami tų kurių nebėra...Tado, Edgaro, Šarūno, Rimanto....ir kitų.

         Užsikalbėję ir pabendravę nepastebėjome kaip laikas bėgte prabėgo ir turėjome skubėti aplankyti Edgaro artimūjų: Mamos Birutės, Tėčio Česlovo, brolio Deimanto su jo nuostabia šeima. Didžiulis dėkui kpt. Skomantui Povilioniui, kad pagelbėjo gauti žurnalo "karys" numerius kuriuose Kario žurnalistė Ilona Skujaitė aprašė pirmuosius parašiutinius šuolius bei pirmuosius Lietuvos kariuomenės specialiosios paskirties būrio nuotykius jau nepriklausomos Lietuvos padangėje, tačiau vis dar po okupantų kojomis..Žurnalo numeriai kuriuose buvo aprašyta ir Edgaro Kopciko nuotykiai bei to laikmečio fotografijos labai pradžiugino Edgaro artimuosius.

       Mama Birutė, kaip ir kiekvienais metais, savo sūnus palaidūnus lepino mišrainėmis, kepsneliais ir neapsakomo skonio Trakų Vokės apylinkių grybukais kurie kasmetai vis skanesti ir turbūt ne tik dėl to, kad Edgaro tėtis Česlovas šiam įpatingam atvejui iš savo podėlių ištraukia tai kas "saldžiausiai karčiausia".

    Neįmanoma perteikti nuotaikos kuri tvyro tokių susitikimų metu, neįmanoma perteikti džiaugsmo, kad yra draugų kurie šiam susitikimui suteikia pirmenybes ir suranda minutę pasidalinti prisiminimais. Norisi nuoširdžiai pasidžiaugti, kad gyvenimui sustojus jis tęsiasi ir toliau...o mes būsime gyvi tol kol mes prisiminsime ir tol kol mus prisimins.

Nuoširdžiai ačiū LK kapelionui Vytautui Langui už nuostabiai atliktas mišias Edgaro Kopciko atminimui, Dėkui mūsų bendražygiui Mindaugui Abaravičiui už nuotraukas, o visiems bendražygiams už pagarbą parodytą mūsų kovos bičiuliui Edgarui Kopcikui.

vilkų klubo administracija

• Kitas >