Kaip yra pasakęs filosofas ir mąstytojas Seneka "Nori gyventi sau, gyvenk kitiems". Taip galima apibūdinti j.psk. Edgaro Kopciko gyvenimą. Jaunas dvidešimtmetis jaunuolis, tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1991  metais,o jau 1992 metų pavasarį, balandžio 28 dieną išėjo iš mūsų pasaulio palikęs tiek daug, kad mes po 21 metų niekaip negalime pamiršti...ir nepamiršime kol gyvi.

     Kiek yra karių apie kuriuos rašomos dainos, kuriamos eilės, kurių kapus lanko draugai nuo pat pirmosios dienos kai su juo atsisveikinome? Atvirai...- labai nedaug. Kokiu reikėjo būti žmogumi, kad tavęs niekas negali pamiršti, ilgisi ir dalinasi net kruopelytėmis prisiminimų apie laiką praleistą kartu su Edgaru. Edgaras mus paliko 1992 metų balandžio 28 dieną. Dieną prieš tai jis atliko savo lemtingąjį 117-ą parašiutinį šuolį į Vingio parką Vilniuje, tačiau parašiuto kupolas jam neišsiskleidė...Šis šuolis parašiutu tapo skaudžia atmintimi kuria mes dalijamės kiekvienais metais, tuo pačiu metu, ateidami į Antakalnio kapines pagerbti savo ginklo brolio Edgaro brangų atminimą.

  

   

Kaip ir kiekvienais metais Edgaro draugai rinkosi prisiminti jo atminimo ir nors tai nebuvo didelis būrys, bet praktiškai kiekvienais metais tie patys bičiuliai renkasi uždegti žvakę ant Edgaro kapo. Juk niekada ir nebuvo daug, tačiau svarbiausia, kad tai buvo nuoširdu, atvira ir net malonu visiems vėl susirinkti ir aplankyti savo bičiulį...

      Sustojus prie Edgaro kapo, mes uždegame žvakutes, sukalbame maldą už jo sielą danguje ir bendroje maldoje prašome, kad Edgaro sielai būtų tikrai rami ir gera vieta tarp Viešpaties angelų bei, kad jis paruoštų kelią mums visiems kai ateis laikas ir turėsime eiti Edgaro pramintu taku...

      Visiems visada malonu prisiminti laikus kai mes buvome kartu, padūkę, turėjome be galo daug nuotykių ir linkmų nutikimų...Ir taip smagu kartais pasidalinti prisiminimais apie juos, o kapai, o kapai tai ne tik ta vieta kur mes turime liūdėti, tai vieta kur mes turime ką prisiminti, nes dalis mūsų atminties yra likusi būtent čia ir palaidota ne tik po žeme... ji dažnai būna palaidota mūsų atmintyje, todėl yra labai svarbu ištraukti iš tos atminties duobės prisiminimus ir bendromis pastangomis vėl juos atgaivinti. Ir net žiūrint į nuotrauką kur mes vėl visi kartu su Edgaru...rodosi, kad mes vis dar kartu, visi vienoje gaujoje, vilkų gaujoje...lyg niekas ir nebūtų pasikeitę, tik vienas iš mūsų lyg ir nepaseno 21-eriais metais...

       Aplankę Edgarą mes niekada nepamirštame aplankyti mūsų bičiulio Tado Dambrausko kuris taip pat išėjęs anapilin, tačiau jo atmintis likusi su mumis. Viena uždegta žvakutė, nedrąsi, bet nuoširdi draugų malda už Tado vėlę ir jautiesi kaip pasibuvęs su bičiuliu...

      Galiausiai visi patraukiame, kaip ir kasmet pas Edgaro mamą ir tėtį kurie kiekvienais metais, tą pačią dieną nekantriai laukia mūsų atvažiuojant. Draugai ir kaimynai greitomis neša kėdes, kad visi tilptume, o tėtis iš savo slaptų podėlių traukia visokias "gėrybes" ir stato ant stalo, kad ir ką beturėtų. Mama kaip ir kasmet priruošia stalą, prigamina skanėstų, kad nei vieno neliktų nuskriausto, nei vieno neprižiūrėto.

     Dėkojame visiems kurie randa pusę dienos ne sau, o kitiems, dėkojame tiems kuriems draugo atminimas yra brangus, dėkojame tiems kurie pradžiugina artimuosius pagerbdami savo apsilankymu ir pasidalinimu prisiminimais apie jiems brangų žmogų. Laikas skirtas sau prarastas laikas, laikas skirtas kitam tai dovanotas papildomas laikas sau pačiam...

       Aš Edgaro mamai pasakiau, " Mama, nors Tu ir netekai vieno vaiko, mes tau jo sugrąžinti niekada nesugebėsime..., tačiau vietoj jo mes Tau galime atiduoti tik save...."

 

už nuotraukas labai dėkingi Mindaugui Abaravičiui

• Kitas >