1992 metais balandžio 27 dieną Vilniaus Vingio parke vyko Lietuvos kariuomenės Greitojo Reagavimo Motodesantinės brigados "Geležinis Vilkas" parašiutininkų pasirengimas Krašto Apsaugos Departamento įkūrimo antrųjų įkūrimo metinių šventės paminėjimui. Šiai svarbiai Lietuvai ir Lietuvos kariuomenės dienai paminėti buvo planuojama eilė renginių. Vienas iš renginio akcentų buvo Geležinio Vilko desantininkų šuolis į Vingio parką su karine ginkluote bei ekipiruote.

                       Pasirengimas parašiutininkams prasidėjo dar Kyviškių aerodrome kur nuo ryto buvo labai apniukęs oras ir atrodė, kad pati gamta prieštarauja, kad tą dieną desantininkai šoktų į Vilniaus širdį - Vingio parką. Vingio parkas buvo pažįstamas dar nuo Aukščiausios Tarybos (toliau - AT) laikų, kai tuometiniai desantininkai dar buvo Aukščiausios Tarybos gynėjai ir Sausio įvykių metu dar net nesavojo apie tai, kad po metų jie jau galės vykdyti parašiutinius šuolis į patį miesto centrą. Tanraujant AT dabartiniai desantininkai kas rytą bėgiodavo po Vingio parką ir mankštindavosi puikios gamtos prieglobstyje.

                 

                  Tą lemtingą dieną, sulipome į du AN-2 tipo lėktuvus, kurie priklausė Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, ir pakilome į orą. Mūsų instruktoriai mus informavo, kad didelių vilčių, kad iššoksime nėra, kadangi "visiškas padas", o paprasčiau tai taip debesuota, kad lakūnai nematys kur mus išmesti ir greičiausia, kad apskridę ratą grįšime atgal į Kyviškių aerodromą.

                    Kaip tyčia Edgaras Kopcikas tą dieną pasiprašė, kad jam išduotų automatą AKSU. Jis norėjo pasitreniruoti šokinėti su ginklu tam, kad per pagrindinį šuolį jis geriau žinotų kaip ir kur laikyti bei įsidėti ginklą.

                   Nuskridus iki Vilniaus, lakūnai pranešė, kad mato švaraus dangaus tarpus ir pagal juos mus gali užvesti bei išmesti šalia Vingio parko, o kadangi visi buvome patyrę parašiutininkai tai atskristi iki Vingio parko centrinės aikštės mums problemų neturėjo kilti. Kaip sakė taip ir padarė. Mes iššokome iš dviejų lėktuvų. Kiekvieno užduotis buvo sekti prieš jį esantį karį ir kai pamatys, kad jis skleidžia parašiutą, jam taip pat pradėti skleistis tam, kad visi ore pakibtų daug maž vienodais intervalais ir kad kai leisimės žemėn galėtume "sukristi" ne vienu  kartu, o tvarkingai vienas paskui kitą.

                  Edgaras Kopcikas sklendė tiesiog puikiai, jis krito tolygiai kaip ir buvo išmokytas...kai jam atėjo nustatytas laikas traukti žiedą jis jį patraukė, tačiau... kupolas neišsiskleidė. Sunku pasakyti dabar kodėl ir kaip tai įvyko. Likus iki žemės keliems šimtams metrų iš Edgaro kupolo išėjo kažkas panašaus į paklodės audėklą kas jį stabilizavo ir jis krito ant kojų tarp kelio ir takelio. Dabar toje vietoje yra legendinis pagonių laikus menantis aukų akmuo atvežtas ir a.a. Tado Dambrausko sodybos ir pastatytas Edgaro bičiulių jo atminimui atminti. Edgaro širdis dar buvo gyva net aštuonias valandas ir su šiuo pasauliu jis atsisveikino Balandžio 28 dienos naktį...

                 Šiai dienai yra likęs grąžus tęstinis prisiminimas nuo pirmūjų Edagro netekimo dienų. Kiekvienais metais, minėdami jo žūties dieną, mes - seni Edgaro Kopciko bendražygiai renkamės į Antakalnio kapines kur uždegame žvakutes Edgaro prisiminimui, pasakojame istorijas pie jo gyvenimą ir važiuojame aplankyti Edgaro mamos, tėčio ir Edgaro brolio Deimanto su šeima. Jie mums tapo antra šeima, o mes jiems Edgaro broliais, jų šeimos nariais....

KAIP IR KIEKVIENAIS METAIS BALANDŽIO 28 DIENĄ PLANUOJAME RINKTIS Į ANTAKALNIO KAPINES IR 1300 VAL SUSITIKSIME PRIE ĮĖJIMO Į ANTAKALNIO KAPINES.

Brangūs kovos bičiuliai esate laukiami.

 

Voras

 

                    

• Kitas >