Straipsniai

  

                Šiais metais, minėdami 20-ąsias „Geležinio Vilko“ įkūrimo metines, senieji vilkai – veteranai vėl susibūrė draugiškoje „gaujoje“ Rukloje paminėti mums visiems brangią Vilkų dienos šventę.

                      Jau tapo tradicija, kad praktiškai kiekvienais metais kariai tarnavę „Geležinio Vilko“ brigadoje renkasi į „gaują“ ir dalijasi prisiminimais, įspūdžiais, ateities planais bei idėjomis.

                      Be galo džiugu, kad gražios tradicijos nenublanksta ir nenueina į užmarštį dėl mūsų per didelio užimtumo, problemų, o kartais ir vidinio nenoro bendrauti. Kartais taip sunku surasti laisvą savaitgalį, tačiau tie kurie sugebėjo ir galėjo atvykti tikrai nesigailėjo, kadangi praleido nuostabų laiką su savo senaisiais tarnybos draugais, turėjo puikią galimybę pasidžiaugti išaugusiomis atžalomis, pasidžiaugti jų pasiekimais, pasidalinti patirtimi.

                      Susitikimas prasidėjo įvadiniu Prano Kastecko sveikinimu Vilkams ir nugriaudėjusiu vilkišku atsakymu „ŪŪŪŪŪŪŪ“. Su maistu mes kaip visada lengvai „persistengėme“, jo buvo tiek, kad nebebuvo kur ir bekrauti, bet tai nebuvo problema, kadangi „vilkai dietų nesilaiko“, na bent jau ne per vilkų dieną. Stalai lūžo nuo „vilkių“ prigaminto maisto įvairovės, o kad mūsų kailiai neapaugtų lašiniais - Irmantas Kovalenko pasistengė, mus visus pavaikydamas per įvairias sportines rungtis. Visi turėjo galimybę išbandyti rankos taiklumą mėtant peilius, akies žvitrumą šaudant iš orinio šautuvo, o jaunimas atlikinėjo akrobatinius triukus ant batuto. Norėčiau pabrėžti, kad dar ne visų vilkų kaulai „braška“. Andrius Biliūnas (žinomas kaip spec. būrio karys „krabas“) vartosi salto lyg jam vis dar būtų 20 metų ir dauguma jaunuolių dar galėtų jam pavydėti sportiškumo. Mūsų merginos, išaugusios į visas paneles, sėkmingai kortomis „pralošinėjo“ tėvų mašinas, kurios nieko neįtarančiai laukė pavėsyje, kol jos bus „praloštos“. Visa laimė, kad teisybė triumfavo ir visi galėjo grįžti namo su savo automobiliais. Vidas Grunda nepatingėjo organizuoti puikų įgarsinimą ir turėjome be galo puikų muzikinį foną. Kadangi oras buvo tikra Dievo dovana vilkams tai šventė praėjo tiesiog nuostabiai.

                      Visiems vilkams kurie negalėjo sudalyvauti dėl vienų ar kitų priežasčių perduodame didžiausius sveikinimus ir linkėjimus nuo visų senųjų vilkų. Tikimės, kad tokios šaunios tradicijos vėl ir vėl surinks mūsų vilkus išsibarsčiusius po pasaulio platybes ir suvienys mus visus šūkyje „UŽ VILKUS“.    

Sveikinimai Maradonai, Meškai, Krokui kurie kaip žinia yra toli nuo Lietuvėlės, tačiau jų dvasia buvo kartu su mumis mūsų šventėje.

• < Ankstesnis
• Kitas >