Prieš 29-erius metus, devyniolikametis specialios paskirties oro desanto būrio karys j.psk. Edgaras Kopcikas 1992 metų balandžio 27 dieną vykdė savo eilinį – 117-ą parašiutinį šuolį į Vingio parką, kur liepą turėjo vykti krašto apsaugos savanoriškų pajėgų pirmosios sporto žaidynės bei KAS įkūrimo paminėjimas. Deja, bet parašiutas neišsiskleidė ir jis žuvo palikdamas mus visus skubančius ir lekiančius gyvenimo keliuose, o pats pasitraukė į šešėlį, o juk buvo tik ką pradėjęs minti savo gyvenimo taką...

      Edgaras Kopcikas į Mokomąjį junginį atėjo jau būdamas žinomu Lietuvos sportininku (kandidatas į dziudo sporto meistrus), daugybės nacionalinių ir tarptautinių turnyrų nugalėtojas bei prizininkas. Tai buvo be galo linksmo būdo jaunuolis sugebantis net pačioje rimčiausioje situacijoje surasti geros nuotaikos gyslelę ir taip nuimti, bet kokią tvyrančią įtampą. Savo linksmu būdu ir puikiu humoro jausmu užkrėsdavo ne vieną, todėl niekada aplink save nestokojo draugų ir visuomet būdavo bendražygių ir dažnai net tarp visai nepažįstamų žmonių akimirka tapdavo kompanijos siela.

        Edgaras buvo labai drąsus ir ištvermingas, o vykdant įvairiausius sportinius pratimus visi jau žinojo, kad jei girdi „kiek norite, kad padaryčiau pistoletų?“ tai bus Edgaras. O tai tiesiog reiškė kiek kartų norėtumėte, kad jis padarytų pritūpimų ant vienos kojos. Jis, kaip ir kiti specialios paskirties būrio kariai, buvo tik pradėjęs mokytis parašiutinio meno gudrybių, bet jau puikiai tvarkėsi su visomis oro akrobatikos vingrybėmis. Jo geriausi pasiekimai parašiutizme buvo gana tikslūs nusileidimai pažymėtuose nusileidimo taškuose. Imtynėse jam lygių nebuvo ir dažnai net pats specukų vadas Pranas Kasteckas (penkis kartus Tarybų sąjungos kovinės savigynos čempionas bei sambo ir dziudo sporto meistras) yra ne kartą jam yra nusileidęs imtynėse bei pripažinęs jo pranašumą. Tai buvo jaunuolis besidžiaugiantis gyvenimu ir teikiantis daug perspektyvinių vilčių ne tik kariuomenei, bet ir savo šeimai, draugams ir visiems kurie jį pažinojo...

      Pas mamą buvo du sūnus – Deimantas ir Edgaras, abu puikūs sportininkai, abu mylintys savo tėvus ir siekiantys, kad jie galėtų didžiuotis bei džiaugtis jais. Dabar liko tik vienas sūnus Deimantas, bet mama prarasdama vieną iš savo vaikų - gavo visą būrį naujų...naujų sūnų kurie kartu su jos Edgaru kartu tarnavo, džiaugėsi gyvenimu ir dalinosi viskuo kuo ką jie turėjo...

      Kiekvienais metais, Edgaro žūties dieną balandžio 28 (Vingio parke neišsiskleidus parašiutui jis nukrito balandžio 27, o mirė ligoninėje 28 dienos naktį. Jo širdis buvo neįtikėtinai stipri ir sugebėjo išgyventi dar net 8 valandas, po siaubingo smūgio į žemę), buvę spec.būrio kariai bei kolegos pažinoję ir kartu tarnavę su Edgaru renkasi Antakalnio kapinėse kur jis yra palaidotas. Tarnybos bičiuliai dalijasi prisiminimais apie dienas kai jie buvo kartu, kaip ir ką jie nuveikė, ką jie planavo ir ką spėjo bei ko gal būt jau niekada nebespės padaryti...Po to visi važiuojame pas Edgaro, pas mūsų mamą - Birutę...

      Tol kol prisimename savo bendražygius jie niekada nepaliks mūsų, kol saugosime atminties dovaną apie bendražygius tol mes patys būsime kažko verti. Todėl vertinkime Dievo dovaną – mums dovanotą gyvenimo laiką ir dalinkimės juo su savo draugais, artimaisiais, kad nesigailėtume, kad aš taip skubėjau, kad nieko taip ir nespėjau padaryti...Pasimelskime už Lietuvos kariuomenės kario, kovojusio už Lietuvos Laisvę bei Nepriklausomybę sielą, už jo atminimą ir kaip kartą pasakė dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys „Tik įsivaizduokite koks turėjo būti karys, kad per nepilnus metus jis užkariavo visų širdis ir apie jį net dainos pradėtos kurti“.

     Vyrenysis leitenantas Normundas Valteris (pats žuvęs po 4 metų po Edgaro žūties, Bosnijoje, kai su patruliniu automobiliu užvažiavo ant prieštankinės minos - 1996 m. balandžio 17 dieną) parašė dainą „Begalinis aukštis“ kurią dedikavo Edgarui Kopcikui. Galėčiau papildyti, kad režisieriaus Andriaus Lekavičiaus dėka buvo sukurtas dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“ , o šių metų gegužės mėnesį bus išleista knyga „Tarp dangaus ir žemės“ kurioje nemažai kalbama bei prisimenamas Edgaras.

      Kai taisiau ir perrašinėjau knygą „Tarp dangaus ir žemės“, kas kartą priėjęs prie skyriaus kur turėdavau aprašyti dieną kai žuvo Edgaras... aš turėdavau daryti dienos, o kartais ir keleto dienų pertrauką, kad viduje nurimtų emocijos, kadangi...taip ir neužgijo...O gal ir nebereikia, kad užgytų. Juk kol jaučiame tol esame gyvi, o kol gyvi privalome atminti tuos kurie jau nieko nebejaučia...O Edgaras juk ten... kažkur „tarp dangaus ir žemės“...

 

Vyr.ltn N. Valterio daina buvo perdainuota pirmojo šaukimo kario Vitalijaus Beconio, kurie buvo geri draugai su Edgaru: https://www.youtube.com/watch?v=BUT9_2WOZlU&t=2s

 

Iškarpa iš filmo „Spec. Žvėrynas“: https://www.youtube.com/watch?v=CJwu3eyrOLA

Knygos anotacija bus skelbiama leidyklos Vox Altera tinklalapyje: https://www.facebook.com/profile.php?id=100019664160556

 

vilkų klubo informacija