Sveiki kolegos,

Nuolat rašiau jums trys metus iš eilės koks jausmas išeiti iš kariuomenės nesulaukus karinio pensijinio amžiaus. Šiais metais buvau praleidęs laiką parašyti, nes jau turėjau apybrėžtą tam tikrą riboženklį - savo verslo pradžia.

Apie istoriją

Prieš puspenktų metų išėjau iš kariuomenės be jokios karinės pensijos ar background'o. Išėjimą paskatino, kaip aš maniau, sėkminga patirtis su kvadrakopteriais. Įdomi technologiją, kurią galima pritaikyti plačiai: nuo vietovės fotografavimo iki kovinio panaudojimo (atvirai pasakius nepasiteisino dėl techninių charakteristikų ribotumo). Kurti karinės paskirties produktus ir tarnauti kairuomenėje yra gana sudėtinga, todėl nutariau surizikuoti ir išeiti. Negali du darbus atlikti vienodai gerai. Pradėti savo verslą nuo nulio nemačiau jokios galimybės, nes neturėjau jokios patirties, todėl nutariau porą metų "pasimokinti" įsidarbinus kokioje nors įmonėje. Juolab, kad nedegė jokie terminai ir galėjau neskubant derėtis dėl darbo užmokesčio ir kitų sąlygų.

Apie darbo paiešką

Visų pirmą - niekas neduoda jokių pasiūlymų ir niekas nieko neieško. Ypatingai tokių kaip mes. Reikia sugebėti parduoti save ir tapti geidžiamu darbuotoju. Viena kad aš esu lojalus - tai nieko nereiškia. Turi būti geras žinovas, kuris neša pelną. Atlyginimo niekas nemoka, nes tu gerai atrodai. Gali vaikščiuoti apšepęs, bet gerai uždirbti įmonei. Įmonė nemokės algos, nes tiesiog atėjo algadienis. Jeigu uždirbsi 100 Eurų, virš 50 Eurų išeis mokesčiams, 30 eurų - įmonei ir tik, galbut mažiau nei 20 eurų gausi pats. Tokia realybė. Pasakos apie 2000 eurų algą už bimbinėjantį darbą gal kur ir realybė su kuria aš nesu susiduręs. Taigi pirmas dalykas kuris lengvai šokiravo, kad man mokės algą ne už tai kad aš toks kažkoks analitikas ar geras bičas bet už tai kiek atnešiu pinigų įmonei.

Taigi darbo paieška užtrūko beveik metus. Kol "ant durniaus" užėjau į vienos iš firmų tinklapį ir pamačiau, kad jie ieško projektų vadovo. Taip pat "ant durniaus" išsiunčiau savo CV ir motyvacinį laišką. Atsakymą gavau per kelias savaites ir vykau į pirmą pokalbį. Po pirmo pokalbio sekė antras, po to trečias. Matėsi, kad laikas tempiamas, kad nuderėti algos dydį. Bet, kadangi aš neskubėjau - tai buvo mano stiprioji pusė ir galėjau nepasiduoti jų spaudimui. Tiesą pasakius derėjausi dėl tos pačios algos kaip kariuomenėje su sąlyga, kad ji vėliau bus pakelta. Tai buvo mano klaida: reikia sakyti savo kainą iš karto, nes vėliau alga nekyla :). Būna priedai, bet ne alga. Galų gale sutarėm ir dėl algos ir dėl automobilio ir dėl kuro jam. Čia mane apgavo lengvai, nes automobilis teoriškai priklausė man, bet realiai juo galėjo naudotis bet kuris įmonės darbuotojas ir neįdomu ar tau asmeniškai jo reikia. Taip pat ir su kuru.

Kaip bebūtų, pradėjęs dirbti supratau, kad nieko nesuprantu. Nemoku nei bendrauti, nei skaičiuoti, nei ruošti dokumentus -NIEKO. Teko skubiai mokintis savarankiškai.

Apie planus

Mano planai išeiti po 2 metų darbo į nuosavą verslą žlugo, nes tai buvo neįmanoma padaryti saugiai. Kadangi investicijoms finansų neturėjau (kalbu ne apie 3000 eurų), teko ieškotis tokį finansavimo būdą, kai gali mokėti kas mėnesį po nedaug. Realiai išeina tas pats kaip ir įdėjus daug iš karto ir laukti kelis metus kol gražinsi skolas, tik mažiau skausmingai. Tokia taktika pasiteisino tik po daugiau nei 3 metų.

Apie verslą

Kurdamas savo verslą ieškojau ir partnerių ir pagalbos. Tai buvo iššūkis, kuris dažnai būdavo visiškai nuostolingas ir depresyvus.

Galų gale kažką pavyko sukurti kas bent galėtų būti gera paspirtis startui. 3 metai atkaklaus darbo dirbant po 14-18 valandų kasdien be išeiginių davė savo rezultatus. Tačiau tai nėra galutinė riba. Tiksliau tai tik pradžia.

Apie mus.

Civilinio gyvenimo metu teko susidurti su kitais atsargos kariais, juos galima buvo suskirstyti į kelias grupes (aš gi PsyOpsas, turiu skirstyti į tikslines auditorijas :) ):

- nusivilę gyvenimu, keikdami, kad jais nesirupina, bet neko patys nedaro

- pradėję daryti karjerą kitose organizacijose nuo apačios

- pradėję savo amatą (ta ką patys savo rankom kojom gali sukurti)

-pradėję savo verslą

-tiesiog bimbinėjantys

Bjauriausiai susitikti su pirmos kategorijos veikėjais. Kada pats esi be pensijos, dirbi nuo ryto iki vakaro ir nesiskundi, susitinki su tokiu žmogumi, kuris kariuomenėje kažką darė, išėjo iš jos, gauna š jos pensijas ir dar keikia, kad jam mažai, bet pats nieko nedaro.... apgailėtina.

Su kitais lengva susirasti bendrą kalbą.

Apie pamokas

Per tuos puspenktų metų išmokau kelis dalykus:

- nėra per didelių lūkečių ir per grandiozinių planų. Žmonės nukeliavo į Mėnulį ir grįžo atgal kelioliką kartų.

-neverta švaistytis smulkmenoms. Mano laikas kainuoja ir galiu padaryti kažko svarbesnio.

-neverta susidėti su netinkamais žmonėmis. Smirdėsi jų smarve dar ilgai, jeigu ne nuolat.

- būti ištikimam sau ir sau nemeluoti. Blogiusias dalykas pradėti save apgaudinėti.

-būti ištikimam savo valstybei. Kitais žodžiais geriau neparduoti nieko nei įsiūlyti šūdą vien dėl "šeimininko" ar savo pelno (atsiprašau už mano leksiką). Ir/arba keikti valstybę kurioje tu gyveni.

Apybendrinimas

Tai trumpai tiek. Šiandien mano paskutinė diena privačioje kompanijoje. Tai buvo įdomūs metai. Puiki patirtis, tačiau samdomo darbuotojo darbas ne man. Man labiau tinka būti atsakingas pačiam už save su visais tos situacijos trūkumais ir privalumais. Prisiimti atsakomybę yra klaikiai nervingas ir streso kupinas dalykas. Pavyzdžiui vienu metu buvau pasiskolinęs kelis šimtus tūkstančius eurų savo pačio rizikai. Bet rizika buvo apskaičiuota, pinigai skirti ne pravalgymui, bet projekto vykdymui, todėl man pavyko. Jeigu moki protingai rizikuoti - laimėsi. Ne visada, kartais krenti į juodą balą, bet sukandęs dantis iš jos gali išlipti, svarbu ne pasiduoti ir pozityviai mastyti.

Taigi iki pasimatymo ir pozityvaus mąstymo 2015 metais ;)
Pagarbiai,
--

Darius Antanaitis