"Kažkada jie buvo kaip mes, kada nors mes tapsime kaip jie..."

 Mes vilkai nesame didelė organizacija, tačiau neatsižvelgiant į viską mes turime labai daug bendro, vienas iš svarbiausių dalykų tai mūsų pagarbos išlaikymas vienas kitam, o svarbiausia tiems kurių nebėra tarp mūsų.

   Kiekvienas metais mes susibėgame kartu ir vienas iš tokių susibėgimų yra per visų šventųjų dieną kai lankome savo bendražygių vilkų kapus kur išreiškiame pagarbą mus palikusius, bet iš mūsų atminties neišėjusius draugus.

   Šiais metais mes susibėgome prie Antakalnio kapų centrinių vartų ir smagiai pasilabinę aplankėme Edgaro kapą, prisiminėme jo neužmirštamuosius "pistoletus", palypėjome ant kalnelio kur prigulęs Tadas Dambrauskas. Iš visų apdovanojimų jis visada nešiojosi vienintelį "Geležinio vilko" garbės ženklą...

    Per sudėtingas sąnkryžas ir įveikę vietinės reikšmės "amerikoniškus kalnelius" mes nuvykome prie Šarūno Užusienio akmens kur, kaip ir visur, uždegėme po žvakutę nuo jo senų bendražygių. Sudėtingas buvo legionieriaus kelias nuo aukščiausios tarybos gynėjo iki Prancūzijos svetimšalių legiono kario....

    Paskutinė mūsų "stotelė" buvo prie mano asmeninio kario-didvyrio Rimanto Baltušio kapo...ten mus "pasigavo" ir Saulius. Šaunu, kad nedidelė mūsų grupelė, tačiau visgi surado laiko savo labai užimtame kalendoriuje ir aplankė bendražygius. 

    Mūsų bendražygių palikusiių mus kario kelyje didžiausia dovana išeinant tai mūsų sujungimas - nors ir keletui kartų per metus. Toks jausmas, kad jie, lyg ir iš pomirtinio gyvenimo, vis dar bando mums pasakyti: "Vyrai, gyvenimas yra labai trumpas, ir mes to įrodymai...nelaukite kol patys būsite lankomi ir nebegalėsite atsakyti į užduodamus klausimus, nebegalėsite dalintis savo išgyvenimais ir mintimis...būkite kartu, bendraukite ir džiaukitės gyvenimu....nes jo laikas nėra amžinas...niekas nėra amžinas"

   Svarbu atminti, kad nesvbarbu kiek mes nugyvensime, svarbu atminti  - KAIP.